Gyvenimas be riksmų

Blogerė ir rašytoja Kristina Antus, trijų vaikų mama vieną gražią dieną suprato, kad šaukti ant vaikų nėra jokios prasmės – jie vis tiek neklausys. Ir nutarė pasižiūrėti, kas atsitiks, jeigu ant jų nebešauksi. Štai eksperimento rezultatai.

***

Aš nenoriu kritikuoti niekieno auklėjimo metodų. Turiu prisipažinti: aš rėkdavau ant savo vaikų dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kai trūksta mano kantrybė, aš šaukiu. Ir nuo to blogais visiems aplinkui. Ir reikia su tuo kažką daryti. Aš nusprendžiau vengti riksmų savaitę ir pasižiūrėti, kas gausis. O gavosi štai kas.

Kai likdavau rami, vaikai manęs klausė

Iš pradžių jie, žinoma, susirūpino. Aš irgi. Jie dairėsi, ieškodami paslėptų kamerų, manydami, kad su jais žaidžiama. Ir, o stebukle! – jie suprasdavo, ko aš iš jų noriu be jokių riksmų!

Daug kalbėjau pati su savimi

Dėl nuosavo draudimo šaukti, man truputį pasimaišė. Užsiimdama namų reikalais, murmėjau sau po nosimi viską, ką galvojau, pavyzdžiui, kad šituose namuose niekas niekada neišmoks savarankiškai apsiauti ir kad nebegalima ištverti, kai žmogus negali per 15 minučių apsiauti, kad jeigu kažkas atsitiks (tvanas, žemės drebėjimas, zombių ataka) – mes visi žūsime, nes kai kas nesugeba greitai įkišti kojos į batą.

Baigėsi kaprizai, kai paprašiau sutvarkyti žaislus

Galbūt tai atsitiko dėl to, kad man ant kaktos grėsmingai nepulsavo venos, pranašaudamos globalinį kataklizmą.

Mano riksmai konvertavosi į keistus judesius ir garsus

Kai pajausdavau, kad jau esu pasiruošusi šaukti, pradėdavau lakstyti po kambarį, kaip beprotė, o vaikai susirūpinę klausėsi nesuprantamų garsų, kurie sklido iš manęs.

Jie atleisdavo man nesėkmes

„Nieko tokio, mamyte, viskas gerai. Tu tik sekantį kartą paprasčiausiai pasakyk tai normaliu balsu“ – sakė jie. Niekas nesugeba taip atleisti, kaip maži vaikai.

Tankiai ir giliai kvėpavau

Aš taip ištreniravau gilų kvėpavimą, kad tikriausiai be vargo sudalyvaučiau olimpiniame plaukime.

Nusileidau iki jų lygio

Kai jaučiau, kad tuojau pradėsiu rėkti, atsiklaupdavau ar pritūpdavau ir imdavau įdėmiai žvelgti jiems į akis, aiškindama, ko iš jų noriu. Jie atsakydavo, kad pas mane rudos akys ir strazdanėlės ant nosies.

Daug skaičiavau

Suskaičiuoti iki 10. suskaičiuoti iki 20. Neretai vaikai imdavo skaičiuoti drauge su manimi. Skaičiavau aš tyliai ir grėsmingai, kaip išprotėjęs mokslininkas, sumanęs kažką šėtoniško. Skaičiavau, kol užtekdavo jėgų arba kol neatsitikdavo kažkas, kas nukreipdavo dėmesį.

Išeidavau iš kambario

Kartais man tiesiog buvo būtina pasislėpti tamsioje, garso nepraleidžiančioje palėpėje, kad susitvarkyčiau su savo jausmais.

Mes su vaikai tapome artimesni

Taip, būtent taip. Niekam nepatinka sėdėti šalia ugnimi alsuojančio drakono.

Nešaukti – tai mano nuolatinis vidinis darbas, kuris man pradeda sektis. Kiekvieną dieną stengiuosi turėti galvoje, kad į mano bendravimo manierą vaikai žvelgia kaip į „normalią“ ir ją įsisavina. Riksmai kur kas mažiau produktyvūs mano šeimai, negu paprastas tylėjimas. Visi mes mokomės atsakyti, duoti atsakymą, o ne šiaip reaguoti. O batus jie aunasi vis tiek siaubingai lėtai.

Šaltinis