Suteikite sūnui galimybę užaugti vyru

Vis daugiau moterų kalba, kad nebėra normalių vyrų. Išmirė kaip rūšis. Liko tingūs ir silpni, panašūs į moteris ir visiškai neįdomūs. Nesutinku su tokia nuomone, pažįstu daug tikrų vyrų, mano aplinkoje jų gana daug. Tačiau vyriškumo išsigimimo problema visgi egzistuoja. Tik sukuriame ją mes pačios. Mes pačios kuriame silpnus vyrus, pačios darome juos pasyviais. Jūs dabar galvojate apie savo moteriškas pareigas? O aš jums apie tai, kaip auklėjame berniukus. Nes silpnas vyras prasideda nuo jo motinos. Mazgotė, skuduras, sėdintis po padu seilius – visa tai prasideda vaikystėje.

Mamos, kurios šluosto snarglius jau dešimties sulaukusiam berniukui. Mamos, kurios nešioja jiems maistą į lovą visą gyvenimą. Mamos, kurios saugo vaikučius nuo darbo ir krūvių. Mamos, kurios neleidžia vaikui užsiimti sportu, bet tempia į baletą. Mamos, kurios neprileidžia prie berniuko auklėjimo jo tėvo. Mamos, kurios bando mėgautis savo sūnumis, neleisdamos jiems būti savarankiškais.

Ką jūs darote, moterys?! Kam jūs stengiatės pakišti kiaulę? Ir ką jūs apgaudinėjate, sakydamos, kad tai – nieko baisaus? Visa tai – vienas iš dviejų mūsų kraštutinumų.

Mes arba aršiai darome iš sūnaus vyrą nuo pat gimimo ir verčiame jį įgyti vyriškos patirties dar nesulaukus 5 metų amžiaus, kai jie dar tokie maži ir pažeidžiami, kai jiems reikalinga tik meilė. Arba iki pat senatvės žvelgiame į sūnus kaip į berniukus.

Ko jūs laukiate iš savo vyro? Jėgos, ryžtingumo, atsakingumo, drąsos, atsparumo? O ko mokote savo sūnų? Tartis, derėtis, vengti sunkumų, būti lanksčiu, visiems patikti?

Motinos ir sūnaus santykiai visada ypatingi – tai ypatingas ryšys. Šilti motiniški jausmai labai dažnai nugali protą – ir štai ji jau riša jam batų raištelius, šluosto užpakaliuką, maitina šaukšteliu. Net jeigu sūnui jau penki, šeši, septyni… Kam? Dėl ko? Jeigu jūsų sūnui daugiau kaip 5 metai, jūs jau akivaizdžiai darote kažką ne tą. „Be jis gi dar mažas”, „Jis be manęs nesusidoros”, „Kaip galiu nesirūpinti savo mažuoju?”… Tai tiesiausias kelias į degradaciją jūsų sūnui. Jeigu norite, kad jis užaugtų vyru, susimąstykite ir sustokite.

Anksčiau berniukus auklėjo tėvas. O paskui, po karų, seksualinių revoliucijų, emancipacijos ir įvairiausių feminizmų įsigalėjimo, moterys jau nebesusigaudo, ką joms daryti su sūnumis. Pačia patogiausia išeitimi tapo išsiauklėti sau patogų naminį prijaukintą nmų augintinį vyrą. Ar tiesiog vyriškos išvaizdos nežinia kokios lyties atstovą.

Mamos iš visų jėgų daro savo sūnus patogiais sau. Joms išties atrodo, kad taip ir reikia. Kad paskui sūnūs teiktų joms malonumą ir pasitenkinimą.

Ir šitaip supainiojo visus lyčių vaidmenis. O tuo pačiu sulaužė savo berniukus.

„Naminio prijaukinto” vyrioko programa gavosi tokia: daryk, ką sako moteris, neerzink jos, nenueik per toli nuo jos, sėdėk ramiai, klausyk, būk patogus. Ir kas beliko iš vyriškumo? Kur vyriška jėga, ryžtingumas, drąsa? Kur jo gyvenimo tyrinėjimo troškulys, žygdarbiai, sunkumai, charakteris? Kur jo lyderystė, galia ir galinga vyriška energija? Kur visa tai pradingo? Ir ko gi mes paskui tikimės, kai ištekame už eilinės kartos vyrų, kuriuos išauklėjo moterys?

Jeigu jums gimė sūnus – tai puiki proga pasikeisti jums pačiai. Ir pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą. Nes jums gimė ne šiaip vaikas, o mažas vyras. Ir jūs arba leisite jam tapti tuo, kas jis yra, arba sulaužysite, sugniuždysite, paversite jį kažkuo panašaus į moterį, tik keista, kreiva-šleiva, „prijaukintu naminiu” vyrioku. Jūs arba išauklėsite vyrą, už kurį jums bus dėkinga jūsų marti, arba, priešingai, išauginsite nežinia ką, neaiškų sutvėrimą, su kuriuo paskui teks kankintis kitai moteriai.

Sunkumai

Berniukas niekada netaps vyru, jeigu jo gyvenime nebus sunkumų. Jeigu viską už jį darote, jeigu nepaliekate jo akis į akį su sunkumais, jeigu nesuteikiate šanso pačiam išsiaiškinti ir išmokti. Jeigu jis viską gauna savaime, lengvai ir be pastangų. Jeigu jo gyvenime viskas vyksta savaime, jam nedalyvaujant, užsimaniau-gavau. Jeigu jis neįprato dirbti… Pažabokite savo troškimą padėti sūnui, mamos! Palikite šį troškimą savo dukterims, kurioms to reikia (bet būtent jas mes kažkodėl verčiame viską daryti savarankiškai). Tegu sūnaus pasaulis bus mūšio lauku. Mūšio su nepaklusniais batų raišteliais, nešvariomis lėkštėmis, sunkiais uždaviniais, sudėtinga buitimi. Kur jam teks gerokai pasistengti, kad nugalėtų. Kur reikia eikvoti jėgas ir rodyti išradingumą. Kur reikia treniruoti ryžtą. Būtent tai yra teisinga.

Tėvas

Berniukas niekada netaps vyru, jeigu greta jo nėra vyro. Ko jūs galite išmokyti sūnų? Jei atvirai ir sąžiningai? Tiktai to, kaip jam būti moterimi. Jūs galite įskiepyti jam jautrumą, empatiją, jausmingumą… Visa tai nėra blogai, tik ar padarys tai jį vyru? Kai jis jau tapo vyru, štai tada galima skiepyti ir empatiją – jo žmona paskui jums ačiū pasakys. Bet jeigu jame nėra nieko vyriško, išskyrus kūną? Kur jam gauti vyriško elgesio pavyzdžių? Kurie jam parodys, kad jo pojūčiai ir troškimai yra absoliučiai normalūs ir natūralūs.

Kai susipeša berniukai, mamos dažniausiai puola į paniką. Paskui jos ilgai pasakos sūnums, kad tai nenormalu. Tačiau tėčiai supras, ir jie sugebės paaiškinti sūnui, kad tai normalu. Svarbiausia – peštynių priežastis. Ar verta priežastis tokio sprendimo, o gal galima išspręsti problemą kitaip? Gerbiamos mamos, peštis berniukams – normalu. Tai vienas iš vyriškų problemų sprendimo būdų. Kautis su skriaudėju, grobiku ar kovoti su kliūtimis. Tame tarpe ir tam, kad prasimuštum į lyderius. Jeigu berniukas nesipeša, jis arba  nesveikas, arba neturi vyriškos savimeilės. Tam tikrame amžiuje berniukai kol kas dar nesuvokia įvairiausių titulų ar rangų. Hierarchiją jie susikuria kumščiais. Mes šito išmokyti savo sūnaus negalime.

Beje, jeigu jau apie tai prakalbome. Mergaitės tam tikrame amžiuje būna ir stambesnės ir agresyvesnės už berniukus. Dėl to nereikia skiepyti berniukui nepilnavertiškumo komplekso mergaičių adresu, draudžiant pakelti prieš jas ranką. Jeigu mergaitė burzgia į priekį kaip buldozeris, viską pakeliui traiškydama – tegu pasipeša. Bus į naudą abiem.

Mes negalime suprasti savo sūnaus širdies, kadangi mūsų prigimtis visiškai kitokia. Jie turi kitų poreikių ir kitų ypatumų. Mama iš sūnaus gali išauginti tik mažą pataikūną ir tarną, kuris tampo paskui ją karalienės mantiją. Nes taip labai patogu – mėgautis šiuo pasauliu per savo sūnų.

Mes nesugebėsime su juo kalbėtis apie tai, kas jam aktualu. Visa tai, kas neša jiems naudą, mes atmetame, užklijuojame ant visų vyriškų bruožų etiketes „negalima”, „blogai”, „nekultūringa”. Tai kaip gi jiems užaugti vyrais? Tegu jie turi savo vyriškus hobius, užsiėmimus, vyriškus pokalbius. Kuo daugiau visko, kas vyriška – tuo geriau.

Žvejyba, žygiai į gamtą, nuotykiai, technika, koviniai menai, ginklai… Neatkirskite sūnaus nuo tėvo. Neatkirskite nuo kitų vyrų, kiek galima daugiau įvairių vyrų. Seneliai, dėdės, mokytojai, draugai, treneriai… Tegu sūnaus vyriškas pasaulis užsipildo vyrais. Galbūt ne idealiais, tačiau vyrais. Sugebančiais jūsų sūnų suprasti ir nukreipti tinkama linkme. Moteris niekada neišaugins iš sūnaus vyro. Tik „naminį gyvūnėlį”, skatinama, savaime aišku, pačių kilniausių norų ir meilės. Tik kam nuo viso to bus blogiau?

Laisvė

Berniukas niekada netaps vyru, jei neturės pakankamai laisvės. Jeigu jis negalės visur užlipti, įkopti, įsikarti, visko paliesti ir pačiupinėti. Kartais su rizika sveikatai ir gyvybei. Tokia vyriška prigimtis – tyrinėtojo, atradėjo, nuotykių romano herojaus. Jeigu jam reikia sėdėti ramiai, o viduje kunkuliuoja tyrinėtojo aistra – ką daryti? Dažniausiai – nužudyti savyje keliautoją, atradėją, kaubojų ir visus kitus „pavojingus” subjektus. Kad mama nesijaudintų. Kad nenuliūstų. O paskui ir kad žmona nesinervintų. Kokios kalnų slidės? Žmona prieštarauja. Kokie parašiutai? Žmona neleidžia.

Tegu jo gyvenimas tampa nuotykių kupinu žaidimu. Su didžiule laisve viduje. Daugiau aktyvių žaidimų, sporto, rizikingų užsiėmimų. Beje, jums pačiai ten lįsti nereikia. Tegu jie viską tyrinėja drauge su tėčiu. Abiem bus naudinga. Tai, beje, atsakymas į klausimą: „Ką daryti, jeigu tėvas pats yra „naminis prijaukintas gyvūnas? Ko jis gali išmokyti?” Kaip mes, moterys, pačios išsigydome per savo dukteris, taip ir tėvai galės išgyti ir atsiskleisti per bendravimą su sūnumi. Tik jų bendravimas turi būti laisvas – visų pirma laisvas nuo moters. Laisvas, pilnas nuotykių, įspūdžių, naujos patirties. Bendrai įgytos vyriškos patirties. Ne jūsų išgalvotos, o jo paties pasirinktos (taip, taip – išsiųsti tėvą su sūnumi drauge į kokį renginį – tokia patirtis nesiskaito).

Sprendimai

Berniukas netaps vyru, jeigu neišmoks priimti sprendimų, pats pasirinkti ir jausti už tai atsakomybę. Jei visus sprendimus darote už jį, pastoviai apsidraudžiate, diktuojate sprendimo būdus, tai šiandien jis viską taip ir padarys, kaip sakote, gaus gerą rezultatą. Tačiau kas atsitiks, kai jūsų nebebus šalia? Kokį sprendimą jis sugebės priimti pats? Ar suvokia jis pasekmes ir atsakomybę? Ir kas apskritai jo pasaulyje atsakingas už jį patį? Ir vėl jūs?

Tegu jis pats sprendžia, pats renkasi. Tegu eksperimentuoja su sprendimais ir atsakomybe. Neatlikai namų darbų – gavai dvejetą. Neišsiplovei savo lėkštės – nėra iš ko valgyti, visi valgo – tu plauni. Neįmetei purvinų kelnių į skalbinių pintinę – vaikščiosi su purvinomis, arba sėdėsi namuose. Ir t.t. Tegu jis renkasi, kuo užsiimti, kiek, kada ir kaip. Kokią knygą skaityti, kokį žaidimą žaisti, ką ir kaip piešti, su kuo draugauti, kokį filmuką žiūrėti, kokias pareigas namuose atlikti. Kuo daugiau sprendimų jis galės priimti savarankiškai – tuo geriau. Leiskite jam įgyti tokios praktikos – susidurti su sunkumais ir pasiekti pergales, kad suaugęs nebijotų klaidų ir pralaimėjimų, turėdamas didelę darbo su jais patirtį.

Lyderystė

Berniukas netaps vyru, jeigu neturės galimybės būti lyderiu, dominuoti, konkuruoti. Su kuo jis lavins visus šiuos įgūdžius, jeigu jį auklėja moteris? Kaip galima konkuruoti su mama? Kokioje srityje? O kaip dominuoti jos atžvilgiu, jeigu ji net savo vyrui šito neleidžia? Be to, kad moteris greta vyro būtų laiminga, jame turi gyvuoti šios moters turėjimo jausmas. „Tu mano” – šis signalas, sklindantis iš vyro akių, žvilgsnio, nuramina moters širdį. Daug moterų visą gyvenimą šito ieško ir laukia. O kaip berniukas gali išmokti šito iš mamos? Niekaip.

Jis gali išmokti tiktai paklusti ir užgniaužti savyje lyderį.

Pareigos

Berniukas niekada netaps vyru, jeigu neturės pareigų. Jeigu gaus viską jau gatavą. Jeigu jūs jį maitinate šaukšteliu ir darote už jį namų darbus. Jeigu jis nežino, kaip spintoje atsiranda švarūs drabužiai. Jeigu nežino, iš kurios pusės atsidaro šaldytuvas. Mergaičių pareigos, beje, atsiranda gerokai anksčiau. Nors būtent joms galėtume leisti pailsėti – visą suaugusį gyvenimą jos skalbs, gamins ir tvarkysis. O štai berniukams tikrai nepamaišytų mokėti pačiam savimi pasirūpinti visose srityse. Ir jo žmona paskui jums ačiū pasakys.

Pagalba

Berniukas niekada netaps vyru, jeigu niekam nereikalinga jo pagalba. Jeigu mama viską pati, viską savarankiškai, o jį tausoja – kokia tada prasmė tapti vyru? Vyras – žmogus, kuris reikalingas. Kurio pagalba reikalinga. Kuris gali pademonstruoti visas geriausias savo savybes, pranokti pats save vardan mylimos moters. Būtent tai, kaip mama, jūs galite padaryti. Prašykite jo pagalbos. Prašykite ir krepšius panešti, ir su broliuku/sesute pažaisti, ir šiukšles išnešti, ir bulves nuskusti, ir darbuose padėti. Bet kokioje situacijoje – prašykite pagalbos. Nevertinkite iš anksto jo jėgų, atseit, nesusidoros. Jeigu šitaip galvosime – tikrai nesusidoros. Net nesiims tokio darbo. Pajaus nepasitikėjimą.

Jūs įpratote pati jam visą laiką padėti. Pakaks. Sustokite. Prašo pagalbos? Geriau padrąsinkite, kad jis pats susidoros. Ir tegu bando, treniruojasi. Apsikeiskite vaidmenimis. Ne jūs jam padedate, o jis jums – visur ir viskame. Jis jūsų pagalbininkas, gynėjas, herojus ir riteris.

Tikėkite juo

Daugiau tikėkite, mažiau rūpinkitės. Rūpinkitės dukterimi. O berniuką paverčia vyrų jūsų tikėjimas juo. Tu susidorosi. Tu stiprus. Tu vyras. Kas daugiau, jeigu ne tu? Tu jau didelis. Tu stiprus kaip tėtis.

Kaip neseniai man pasakė vidurinis sūnus: „Mama, aš tau padedu ir dėl to jau esu kaip tėtis – tikras vyras!” Tas vyras dar neištaria kai kurių raidžių, bet jis teisus. Jis jau vyras. Jis visiškai kitoks ir visiškai kitaip funkcionuoja. Kadangi aš tame nieko nesuprantu, tai ir nelendu, kad nieko nesugadinčiau. Kol kas jam ketveri. Ir jis kol kas vis dar „mano berniukas”. Tačiau mano berniuko viduje jau auga tikras vyras, ir jo darosi vis daugiau. Labai greitai vyras išstums iš jo berniuką. Ir man beliks tik su tuo susitaikyti – ir netempti jo atgal. Nelaikyti mažu, saldžiu, mielu. Vien tik stipriu, drąsiu, ryžtingu, gabiu… Duokite sūnui galimybę užaugti vyru. Duokite jam laisvę būti tuo, kuo jį sukūrė gamta. Jūs norite, kad jis taptų vyru? Tada auklėkite pačią save – mokykitės nekomanduoti jam, negniuždyti jo, neapriboti.

Mokykitės tvarkytis su savo baimėmis ir jauduliu – tai jūsų emocijos ir berniukas čia niekuo dėtas. Mokykitės būti moterimi, atiduoti valdymo svertus jam, net jeigu jam tik penkeri ar šešeri metai. Mokykitės tikėti. Mokykitės nebausti, nežaloti psichikos, bausti mokykitės moteriškai – nušalinimu. Tai kur kas sunkiau negu daryti iš berniuko naminį prijaukintą padarą. Nepaisant begalinės meilės sūnums, turime mokytis griežtumo ir reiklumo. Mylėdamos ir besirūpindamos sūnaus ateitimi, turime prašyti iš jų pagalbos, apkrauti fiziniais darbais. Turime apsupti juos vyrais. Ir pasišalinti iš jo artimiausios aplinkos, išliekant regėjimo lauke. Prieš miegą bučiuoti ir apkabinti, o dieną tvardytis ir nesiterlioti su berniuku kaip su mažvaikiu. Švelnybės reikalingos mergaitėms – štai kam jų niekada nebus per daug. Arba būkite pasirengusios, kad jūsų sūnus netaps vyru jūsų marčios akyse.

Ir už tai būsite atsakinga jūs. Tai bus kaina, kurią užmokėsite už savo silpnumą, nesugebėjimą leisti sūnui tapti tuo, kuo jis gimė – vyru. Noriu pasidalinti viena citata, kuri atsitiktinai krito į akis ir labai patiko: „Noriu paklausti jūsų ir savęs: jeigu vaikas – svarbiausia vertybė ir jeigu moteris viskam vadovauja ir visiems komanduoja – kur vieta vyrui? Kokią vietą jam skirsite, atėmusi ankstesnę ir natūralią – vadovaujančią? Nejaugi jis sukurtas tam, kad tenkintų žmoną lovoje ir uždirbtų pinigus (kuo daugiau, tuo geriau), o visose kitose situacijose – stovėtų nuošalyje ir tylėtų? Ir tai viskas? Ir nejaugi išmokytos mamų ir žurnaluose „patarimų” prisiskaičiusios būtent apie tokią „laimę” merginos svajoja būtent apie tai? „Maitina, myli, rengia, lepina, glamonėja, niekad neprieštarauja, nes aš – šeimininkė!” Mielos merginos, tai ne svajonė apie tikrą vyrą, o apie Batuotą Katiną, kuris švelnus, pūkuotas ir tuo pat metu – burtininkas.

Viskas prasideda nuo mūsų berniukų. Mus slegia milžiniška atsakomybė – už ateinančių kartų laimę.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *