Kai gimstame, ateiname į pasaulį, kuriame gyvuoja savo požiūriai, vertybės, taisyklės. Ir šis pasaulis – tai mūsų šeima. Augdami ir bręsdami, sužinome, kad pasaulis yra daug įvairesnis, margesnis, nei manėme. Susipažįstame su kitais žmonėmis, išmokstame naujų dalykų, mokomės bendrauti su priešinga lytimi. Tačiau, nežiūrint į tai, kad žmonių sąveikos modeliai gali vienas nuo kito smarkiai skirtis, mūsiškis modelis visada bus panašus į tą, pagal kurį gyveno mūsų šeima.
Būtent todėl visos merginos, kurioms labai reikia meilės ir rūpinimosi, patenka į santykių modelį: TĖVAS – DUKRA.
Visi vyrai, kurie mėgsta globoti ir perdėtai rūpintis, prisiimti atsakomybę už savo merginos/žmonos būseną, teikti pagalbą, kai tos pagalbos visiškai nereikia ir jaučia didžiausią nerimą, kai viskas darosi nekontroliuojama – irgi gyvena pagal tą patį modelį.
Tokiame modelyje, be jokios abejonės, esama labai daug pliusų, juk kam gali nepatikti, kai tavimi rūpinasi, tave globoja, tenkina daugumą tavo poreikių, o čia dar ir vyšnia ant torto: „Brangioji, tau už nieką nereikia prisiimti atsakomybės. Viską padarysiu aš pats”…
Pasaka, o ne gyvenimas… Bent jau taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet jei pasigilintume, pamatytume absoliutų kolapsą. Ypač jei pora nemoka persijungti tarp modelių ir gyventi arba despotiško tėvo, arba infantilaus vaiko būsenoje.
Taigi. Kuo vaikas skiriasi nuo suaugusiojo?
Teisingai – suaugęs žmogus pajėgus savarankiškai patenkinti visus savo poreikius, aiškiai supranta ir realizuoja savo norus, bei žino, kaip juos pasiekti. Skirtingai nei vaikas.
Būtent todėl pagrindinis tokio santykių modelio trūkumas yra vaiko priklausomybė nuo tėvų. Tai yra, Dukters nuo Tėvo. Priklausomybė gali pasireikšti įvairiuose lygmenyse: emociniame, fiziniame, finansiniame. Tačiau priklausomybė bus bet kokiu atveju.
Moterys, gyvenančios su vyrais–tironais, kurios visiškai apleido savo asmenybę, potencialą, asmeninę realizaciją šeimos labui – visos jos priklauso tai pačiai „Dukros“ kategorijai iš mūsų nagrinėjamo santykių modelio.
Tai moterys, kurios, atrodytų, visa savo išvaizda gali parodyti, jog žino savo vertę ir, jos, atvirai kalbant, gali išties atrodyti labai prašmatniai, tačiau giliai savo viduje visiškai neturi savo vertės jausmo. Jų gyvenimas yra kupinas perdėto įsitraukimo. Tik perdėto įsitraukimo ne į savo pačios, o į partnerio (Tėvo) gyvenimą. Perdėtas įsitraukimas pajėgus viską aplinkui išlaikyti chaoso būsenoje, dėl ko visiškai nelieka energijos savo gyvenimui.
Toks santykių modelis yra persmelktas nerimo ir atsakomybės, nerimas – iš Dukters pusės, o atsakomybė (tuo pačiu ir perteklinė) – iš Tėvo. Tačiau nepaisant to, šis santykių modelis turi teisę egzistuoti. Pasakysiu dar daugiau, apie 90% merginų svajoja gyventi tokiame santykių modelyje. Nes visos jos jaučia iš vaikystės atsineštą deficitą. Arba dėl to, kad vaikystėje šeimoje nebuvo vyriškos figūros, arba dėl to, kad toji figūra buvo neadekvati.
Gyventi pagal tokį modelį normalu, kai abu partneriai yra pasirengę atviram ir sąžiningam dialogui ir sugeba nekenksmingu būdu persijungti iš vieno modelio į kitą.
Bet kokiuose santykiuose – gebėjimas kalbėtis savaime yra vertingas. Ir esant tam tikram sąmoningumo lygiui, tai netgi intymiau už seksą.
