Šiais laikais labai daug kalbama apie moteriškumą. Daugelis šiuo žodžiu supranta: sukneles, sijonus ir aukštakulnius; foto modelio eiseną; makiažą ir manikiūrą; švelnumą ir nuolaidumą; patrauklumą; gebėjimą įkvėpti vyrą didiems žygdarbiams ir pan.

Prieš daugelį metų aš taip pat bandžiau atrasti savyje tą moteriškumą: skaitydavau knygas, žiūrėdavau įvairių šios srities specialistų pasisakymus, bandžiau taikyti rekomendacijas praktikoje, tačiau viduje kažkas maištavo: „Sustok! Ką tu darai?“.

Tuomet maniau, kad su manimi kažkas ne taip, jeigu man nepavyksta atskleisti savyje to nelemto moteriškumo…

Tačiau praėjo laiko, ir supratau, kad moteriškumas – tai ne visa tai, kas buvo išvardyta aukščiau. Moteriškumas – tai savęs priėmimas bet kokiu pavidalu, harmonija su savimi ir galimybė tuo mėgautis.

Daugelis moterų, pradėdamos ieškoti savo moteriškumo, bando save „taisyti“, stengiasi atitikti kažkokius standartus, ir visame tame tarsi nutolsta arba visiškai praranda tikrąją save.

Tai tarsi antis, kuri nori tapti gulbe. Tačiau ji niekad netaps gulbe, ji liks antimi, bet nepriims savęs tokios, kuo ji yra, mat jai atrodo, kad gulbė yra gražesnė. Ir šitas vidinis konfliktas sukels daugybę kančių. Moteris jausis nelaiminga…

O juk antis taip pat gražus paukštis! Savaip, antiškai, bet iš tiesų gražus.

Jeigu antis priims save tokią, kokia yra, ir gyvens savo gyvenimą, tasai jos gyvenimas bus kupinas laimės, harmonijos ir grožio.

Manau, kad kiekviena moteris nuo gimimo yra graži tiek viduje, tiek išoriškai. Tiesiog kartais mūsų vidinis kompasas gali sugesti, ir mes pradedame eiti socialinių lūkesčių, normų ir standartų keliu. Juk reikia kažkuo remtis.

Prisiminti arba susipažinti su tikrąja savimi, priimti save tokią, kokia esi, ir gyventi šioje harmonijoje – štai kas man reiškia moteriškumą.

O jei priimi save tokią, kokia esi, spinduliuoji šį pasitikėjimą savimi ir savo vidinį grožį, tada kitos kaukės ir nereikalingos. Šalia tavęs bus tie žmonės, kurie taip pat priima ir vertina tave tokią, kokia esi.

Tikiuosi, supratote mano metaforą.

Kad išvaizda ir išorė – tai ne svarbiausia.

Juk netgi pavirtus gulbe, vidiniai anties išgyvenimai gali išlikti, o toks neatitikimas irgi labai gerai matosi.

O štai vidinis savęs priėmimas ir harmonija su savimi, be abejo, lemia pokyčius, įskaitant ir išorinius.

.