Ar tai, ką nujautei, tu pats į savo gyvenimą pritraukei, ar tiesiog nuojauta išsipildė? Ar tai skirtingi dalykai, ar dvi tos pačios monetos pusės?
Niūniuoji po nosimi dainą apie kokią nors Rūtą, na, ar tiesiog galvoje ta daina skamba, ir atsikratyti jos niekaip nepavyksta. Ir tą pačią dieną tau skambina, užeina į svečius ar parašo kažkokia tikra, reali Rūta.
Arba prisimeni kokį nors įvykį su kažkokiu žmogumi, ir kodėl jis staiga iššoko iš atminties? Juk jau praėjo šimtas metų. Kaip ten jo vardas? Kas dedasi man galvoje – štiš iš čia, kvailos mintys! O tas žmogus jau ateina tau priešais, sveikinasi su tavimi.
Arba per televiziją kažką rodo, internete skaitinėj. Cha! Kokia nesąmonė! Prisigalvoja visokių kvailysčių! Bet būtent tai netrukus ir nutinka su tavimi.
Pats visa tai pritraukei? Nujautei ar numatei? Prisikarksėjai?
Kiek stipriai mūsų reakcija ir mūsų suvokimas veikia pasaulį?
Ir kodėl mes galime nujauti tai, kas dar neįvyko?
Jeigu čia suveikia traukos dėsnis, tai iš kur atsiranda įkyrios mintys, kurių neįmanoma logiškai paaiškinti ir išvaryti iš galvos?
Gaunasi, kad yra kažkoks būdas, ir žmogus kartais gali pajusti signalus iš dar neįvykusio, artėjančio momento. Jis dar nepasireiškė, dar neįvyko, bet informacija apie jį jau atėjo. Ar tai atsitiktinumas? O gal mes visada turime prieigą prie jos, bet pamirštame apie tai, nemokame tinkamai prisijungti?
O ką tada daryti su traukos dėsniu? Juk galima pritraukti tiek tai, ko norime, tiek tai, ko nenorime. Ir tai vyksta nuolat.
Kokio kristalinio skaidrumo reikia išlaikyti savo sąmonę, kad viską tai galėtume stebėti? Kur vis dėlto yra nuojauta, o kur – trauka?
Iš to galima suprasti, kad kažkas panašaus į likimą, tam tikras kelias, vis dėlto yra mums parašytas, todėl jį ir galima nujausti, sąmonė gali iš anksto pagauti jo fragmentus ir mums juos parodyti.
Tačiau yra dar ir laisvė. Laisvė rinktis. Būtent todėl galima pasinaudoti traukos dėsniu savo naudai. Su protu. Nepraryti visos informacijos be apmąstymų, o rinktis tai, kas džiugina ir įkvepia.
Tada gyvenimas bus praturtintas džiaugsmu ir trokštamomis patirtimis. Likimas egzistuoja, bet jį galima paveikti per savo suvokimą. Per tai, į ką nukreiptas mūsų dėmesys. Reikia mokyti likimą gero, o ne blogo – kažkas panašaus sakoma vienoje išmintingoje japonų patarlėje.
Tai, kuo maitiname savo suvokimą, – tai ir įvyksta mūsų gyvenime.
