Visi mėgstame žaisti žaidimus, tai įdomu, malonu, o kartais net pažintina. Ne veltui visas mūsų gyvenimas apskritai lyginamas su žaidimu. Tačiau ne visi žaidimai gali būti naudingi žmogui. Tiksliau, jo vidinei būsenai.
Dažnai žmonės žaidimais bando pakeisti tikrą artumą, ypač dažnai tai pasitaiko vyro ir moters santykiuose. Juk atsitinka, kad žmonės nekuria realių santykių, šeimos, o viso labo žaidžia. Kaip vaikystėje vaikai žaidžia „Namus”.
Tik su tuo skirtumu, kad tokiame žaidime viskas yra realu, o ne sužaista, kaip vaikystėje. Tačiau taisyklės tos pačios, kiekvienas turi atlikti jam skirtą vaidmenį. Ir visa sąveika suvedama į šių vaidmenų atlikimą.
Ir kiekvienas vaidmuo – tai tam tikras elgesio modelis, ir žmogui neįmanoma elgtis kitaip, nes tuo jis pažeistų viso žaidimo taisykles. Tuo pat metu kiekviename vaidmenyje esama ir teisių, ir pareigų.
Štai, pavyzdžiui, moteriai, norinčiai santykiuose atlikti mažos mergaitės vaidmenį, vertėtų turėti galvoje, kad maža mergaitė – tai paklusni mergaitė. Jai galima kažką leisti ir drausti, jos pačios naudai, tėvų nuomone. O jos pačios nuomonė absoliučiai nesvarbi. Juk vaiko retai kada klausiama jo sutikimo.
Tas pats ir su vyru, nusprendusiu atlikti mažo berniuko vaidmenį – bus draudimų, ir nesvarbu, kokių konkrečiai: dėl draugų, žvejybos ar dar ko nors.
Tiems, kurie bando vaidinti poroje tėvų vaidmenį, svarbu suprasti, kad vaiku būtina užsiimti, o dar viską spręsti už jį (ją) ir prisiimti atsakomybę už bet kokius savo veiksmus. Juk realybėje būtent tėvai yra atsakingi už savo mažus vaikus.
Kai santykiai pakeičiami žaidimais, tuomet, greičiausiai, konfliktų priežastimi taps vaiko maištas, kai vaikas nenori paklusti, tačiau, kaip taisyklė, tokie maištai yra nuslopinami, ir dažniausiai – naudojant jėgą. Tai yra, kas vyresnis (atlieka vyresniojo vaidmenį), tas ir teisus.
Tokiose porose nepriimta tartis ir susitarti, kompromisus pakeičia leidimai ar draudimai kažką daryti, o antrasis poros narys turi paklusti. Tokios yra šio žaidimo „Namais” taisyklės.
O dar tokiuose žaidimuose nėra abipusės paramos, nes realybėje vaikas juk iš tiesų negali palaikyti tėvų, o tėvai paprasčiausiai gailisi vaiko ir viską už jį daro. Tuo pat metu šio šeimos žaidimo taisyklės dažnai draudžia žmonėms keistis vaidmenimis.
Pasirinkimą žaisti „šeimą”, užuot kūrus realius santykius, dažnai lemia baimė. Juk niekas neturi patirties, kaip kurti savo santykius su kitu žmogumi, o kitų žmonių santykių kopijavimas dažniausiai nepasiteisina. O jeigu tokia patirtis yra, ir ji (patirtis) yra negatyvi, tai dar labiau gąsdina.
Žinoma, baisu pradėti kažką tokio, ko anksčiau nesi daręs, galimos klaidos, kurias teks ištaisyti, gali būti skausmo, bet iš esmės tik šitaip galima išmokti svarbiausio dalyko – mylėti.
