Artumas – tai drauge praleistas laikas

Artumas – tai detalės, kurias žinote apie žmogų. Vargu ar pamilsite mažai pažįstamą, o artimu jis taps tik tada, kai sužinosite jo istoriją, įvairias smulkmenas. Marškinėliai, su kuriais jis paskutinį kartą matė savo tėvą, buvo tokios pačios spalvos kaip ir šis lovos uždangalas. O štai šitą dainą jie su draugais pastoviai niūniavo, kai paslapčia rūkydavo už garažo. Ryžius jis mėgsta gerokai pasūdytus. O kai skaito, čiupinėjasi ausį.

Artumas – tai drauge praleistas laikas. Jūs nepamatysite, kaip jis juokingai ir mielai krutina lūpomis, jeigu bendrausite tik elektroniniu paštu. Nematysite, kaip žmogus godžiai šliurpia sriubą, kai smarkiai išalksta. Kaip juokingai kalbasi su savo katinu. Kaip gestikuliuoja, kai jam nepatinka tai, ką kalba viršininkas. Jo kvapas, jo palikti trupiniai, jo pėdsakai…

Artumas – nebūtinai reiškia, jog jums viskas šiame žmoguje patinka. Nes artumas – tai sąžiningumas ir atvirumas. Žiūrėk, koks aš, aš turiu trūkumų.

Artumas – tai visada du žmonės.

Artumas – tai ilgam, o ne „pagyvensim-pamatysim”.

Artumas – tai dažniausiai ne visam gyvenimui. Tačiau jis paverčia gyvenimą pilnaverčiu. Ir mes patys sprendžiame – su kuo tapti artimu ir ar verta tapti artimais.

O viskas reikalinga tam, kad siekdami viską kuo greičiau suspėti, nepamirštume, kaip reikia suartėti su tais, su kuriais išties norėtųsi.

Daug kam atrodo, kad artumas – tai meilės dalis. Nežinau, nesu tikra. Tikriausiai, ne visada. Aš apskritai nemėgstu žodžio „meilė”. Man tai pernelyg abstraktu, pernelyg daug visko sugrūsta į šitą žodį. Meilė gali būti be atsako, ją lengva supainioti su aistra ir įvairiais kompleksais, neurozėmis. Kur kas labiau man patinka žodis „artumas”. Jį juk reikia apčiuopti, pačiupinėti, tiesa? Ištari žodį ir žmogus tartum kiaurai tave pereina. Nes artumas – tai visada dviese, visada – tavo viduje. Ir šito su niekuo nesupainiosi.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *