Iš kur atsiranda išdavikai

Tokiais žmonėmis neįmanoma pasitikėti. Jie apgaudinėja ir įbeda peilį į nugarą pačiais svarbiausiais gyvenimo momentais. Išdavikai nevertina gerų santykių, prisirišimo. Jie nežino, kas yra gėda ir visada randa kuo pateisinti savo žemus, niekšiškus poelgius.

Iš kur atsirado šita žmonių veislė?

Vienas pažįstamas iškrėtė niekšybę. Ji buvo jau įprasta ir netgi visiškai prognozuojama. Jis ir anksčiau taip elgėsi, tiesiog šį kartą tai palietė mane. Ir nė kiek nenustebino.

Visada buvo įdomu sužinoti, iš kur imasi išdavikai? Kada žmogus žengia pirmą žingsnį išdavystės keliu? Ar galima iš anksto nuspėti jo veiksmus? Ar galima iš anksto įžvelgti polinkį išduoti?

Kai šis mano pažįstamas mokėsi pradinėje mokykloje, jų šeimoje mirė katinas. Su šeimininkai jis gyveno daug metų, visą savo katinišką gyvenimą. Ir iš pažiūros buvo lyg ir mylimas.

Ir štai ryte tėvai aptiko nebegyvą žvėrelį. Mama įkišo jį į šiukšlių paketą ir padavė sūnui, kad tas išmestų į konteinerį drauge su kitomis šiukšlėmis. Sūnus taip ir padarė. Šeima gyveno sau toliau.

Mane šis atvejis sukrėtė. Apie išmestą katiną pažįstamas papasakojo lyg tarp kitko, jam tai buvo smulkus ir visiškai nereikšmingas epizodas. Jis visiškai nesuprato, kodėl mane tai taip sujaudino. Jam tai buvo normali situacija. Nepajautė jokios traumos. Katinas mirė. Reiškia, jį reikia išmesti. Kam jis reikalingas? Juk visiškai natūralu įtrenkti jį į konteinerį.

Vėliau šis žmogus išduodavo draugus, kai tie nustodavo būti jam reikalingi.

Išduodavo moteris, kai jų jam jau nebereikėjo. Palikdavo vaikus. Jeigu išėjau iš šeimos, tai ir vaikai nebereikalingi. O sekančioje santuokoje elgėsi lygiai taip pat.. Nors iš pažiūros tuos vaikus iš pradžių labai mylėjo.

Jis ištikimai dirbo vienam politikui ir visais įmanomais būdais jį liaupsino. Kai politiką užgriuvo nemalonumai, jis jį apdrabstė purvais ir persimetė pas kitą. Tiesiog žaibiškai.

Galima būtų dar ilgai vardinti įvykius ir poelgius. Tačiau prasmė visais atvejais buvo viena: kai tik tas žmogus surasdavo kažką geresnio, kai tik prarasdavo susidomėjimą tuo, ką dabar turi, visa tai būdavo nedelsiant išmetama į šiukšlių konteinerį. Kam jam to reikia? Buvo katinas, o paskui mirė.

Tai buvo jo šeimos, visos jo giminės principas – rami išdavystė. Nieko blogo jis tame nematė. Tai buvo jo šeimos norma. Kaip Papua Naujosios Gvinėjos šeimose norma yra kanibalizmas. O kas čia tokio? Tiesiog dar vienas punktas šios dienos valgiaraštyje…

Tokių žmonių ištaisyti neįmanoma. Jie bijo tik vieno – kad kažkas paviešins jų elgesį ir nubaus už išdavystę. Jie supranta, kad kiti žmonės gali pasmerkti, o tai turės įtakos jų padėčiai, postams, gerovei. Jie gali to netekti. Dėl to eina su katinu link konteinerio budriai dairydamiesi – kad kas nors nepamatytų. Ir tik įsitikinę, kad viskas gerai, drąsiai išmeta seną šeimos draugą ar artimą žmogų. Ir ramiausiai gyvena toliau, nejausdami nė menkiausio sąžinės graužimo.

Ateis diena, kai ir jiems teks susidurti su panašiai besielgiančiais „kolegomis“. Juos irgi kažkas išmes į konteinerį. Dažniausiai būtent taip ir atsitinka.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *