„Aš gi tau sakiau!“, „Kiek kartų galima kartoti tą patį?!“, „Tu neteisingai tai darai!”

Tai ne mama priekaištauja savo vaikui, ne. Taip kai kurios žmonos bendrauja su savo vyrais. Kodėl tai vyksta ir kokios to pasekmės?

Nežinau, kaip kitose šalyse, bet mūsų kraštuose toks bendravimo stilius gana įprastas. Pastebėjau tai savo močiutės, mamos kartų šeimose, o dabar stebiu tą patį reiškinį savo bendraamžių šeimose. Iš šalies tai atrodo maždaug taip: moteris protinga, viską žinanti ir mokanti, atsakinga, o jos vyras kažkoks nevykėlis atgrubnagis – viską daro ne taip. O moteriai dėl jo tenka nuolat raudonuoti. Ir stebėtis, kaip ji, tokia nuostabi, susidėjo su tokiu menkysta.

Nepaisant to, „mamytė“ vis dar nepasiduoda, toliau stengiasi iš vyro išsiauginti vertą partnerį. Ir todėl nuolat aiškina, moko, rėkia, kartoja po šimtą kartų, kenčia ir atleidžia.

Ji gali dramatiškai susmukti ant sofos, kad pademonstruotų savo mažvaikiui: „Žiūrėk, iki kokios būsenos mane privedei!”

O eilinio skandalo įkarštyje ji būtinai drėbs į akis savo firminį „Tu man visą gyvenimą sugadinai!” arba „Geriausius gyvenimo metus tau paaukojau!”

O toliau nieko nevyksta. Berniukui, t.y. vyrui turėtų kilti gėdos jausmas. Labai stiprus gėdos jausmas. Jis turi pagaliau suprasti, ko iš jo nori moteris-mamytė, ir skubiai pasitaisyti. Tačiau, kaip jau turbūt supratote, niekas nesikeičia. Kadangi tai yra paprasčiausias žaidimas, kuris naudingas abiem.

O dar moterys-mamytės – rūpinasi. Juk jų vyrai nesavarankiški ir neatsakingi. Jie nepajėgūs pasirūpinti savimi kasdieniame gyvenime ir priimti sprendimus. Visa atsakomybė – moters rankose, ir kad ir kiek ji skųstųsi, kad jai sunku ir nepatinka, ji ir toliau tempia šitą naštą.

Kodėl tai vyksta?

Todėl, kad moterys-mamytės nepajėgios įžvelgti savo ir svetimų asmeninių ribų. Jos apskritai nežino, kad tokių esama. Vyras joms ne atskiras žmogus, o jų pačių tęsinys. Jis turi pildyti visus moteriškės norus ir tenkinti jos poreikius.

Tokioms moterims labai svarbi valdžia ir savo pačių reikšmingumo jausmas. Nes jeigu ji bent sekundei nustos būti „mamyte“, iškart praras gyvenimo prasmę. Jai juk reikia rūpintis savo berniuko-vyro gyvenimu, nes jos pačios gyvenimas jau seniai žole užžėlė. Mintis, kad vyras be jos pražus, labai maloniai šildo savimeilę.

Kokios gali būti pasekmės?

Tokiose porose palaipsniui užgęsta fizinė santykių sfera (juk su mamomis nemiegama);

• Vyras neturi absoliučiai jokios pasirinkimo laisvės gyvenime;
• Vyras nuolat jaučia, kad su juo kažkas negerai, kad jis visada, visur dėl visko kaltas. Neretai, norėdami nuslopinti šiuos jausmus, vyrai įklimpsta į kokią nors priklausomybę.

Kita vertus, vyras gyvens kaip rojuje. Pamaitintas, apskalbtas, aprengtas, jokių rūpesčių ir jokios atsakomybės.

Tai žaidimas į silpną ir stiprų, globotinį ir globėją, viską atleidžiantį ir amžinai dėl viskio kaltą.

Ir vis dėlto, jeigu moteris nori šalia savęs matyti Vyrą, o ne sūnelį, jai teks susikišti kur nors giliau visas tas savo toksiškas taisykles, pagal kurias iki šiol gyveno, visą tą totalią kontrolę, hiperglobą ir troškimą valdyti svetimus gyvenimus.

O jeigu vyras nori turėti santykius su Moterimi, o ne su mamyte, jam teks atsisakyti visų sūnaus vaidmens teikiamų privalumų ir prisiimti atsakomybę už save.

.