Kada moteris negali džiaugtis gyvenimu

Moteris sako: „Negaliu džiaugtis gyvenimu, kol mano gyvenimas nelaimingas”.

Pašnekovas daugiau iš mandagumo klausia: „Ir kiek gi ruošiatės būti nelaiminga? Iki kada?”

Moteris piktai atrėžia, tarsi jau seniai būtų paruošusi atsakymą: „Negaliu būti laiminga, nes mirė mano vyras. Siūlote susikukuoti su pirmu sutiktu žmogumi ir atsivesti į namus svetimą vyriškį? Aš gyvenu savo dukros labui!!!”

Tai ganėtinai įprastas pokalbis tarp našlės ar moters, kuri sąmoningai pasirinko vienišos motinos kelią arba dėl įvairių priežasčių pabėgo nuo vyro. Ji pati, kaip taisyklė, ir pradeda tokius pokalbius. Mažai kas iš žmonių, net ir artimų, išdrįsta paklausti apie jos gyvenimą, kad nedraskytų žaizdos.

Tačiau moteris galvoja, kad jos asmeniniu gyvenimu domisi visi aplinkui. Jai skauda žaizdą, kurios pavadinimas – aš esu auka ir visiems tai įrodysiu.

Tai pasąmoninga nuostata ir jis yra dvilypė. Jos dvilypumas slypi tame, kad ji mato naudą aukos pozicijoje ir pozicijoje neprisiimti sau jokios atsakomybės. Tai yra pirmoji nuostatos dalis. O antroji – absoliutus įsitikinimas, kad ji yra aplinkybių, kitų žmonių auka, kad ji pati kalta, dėl visko kalta savo gyvenime. Aš praeityje viską sugadinau ir viską gadinu iki šiol.

Taip visiems įrodinėdama, kad ji yra auka ir kad pati kalta, moteris slepia, kad nenori už nieką atsakyti. Labai patogu pasigimdyti vaiką SAU ir paskui ardyti jam psichiką savo aukos ir kaltės pozicijomis, labai patogu pabėgti nuo santuokos negandų, keisti vyrus (juk naujumas toks patrauklus!). Labai patogu, suprantant, kad tavimi kaip asmenybe niekas nesidomi, nes paprasčiausiai nėra kuo domėtis, kadangi niekam nieko gero nepadarei, atsitverti nuo pasaulio lozungu „Visi vyrai manęs neverti!”.

Jei nuolat permalate praeitį, toks elgesys byloja apie poziciją: aš nenoriu matyti, kas vyksta dabar, to, ką jūs darote dabar. Pavyzdžiui, moteris paskambina dukrai, sūnui ir puola diegti jiems kaltės jausmą: aš tave užauginau, aš gyvenau dėl tavęs, aš viską mečiau, mano gyvenimas praėjo kančiose ir tamsoje… Ir taip toliau.

Visos tokios dejonės, visi tokie priekaištai rodo, kad moteris gailisi savęs. Savęs gailėjimasis – blogiausia, ką žmogus gali sau padaryti. Savigaila atsiranda tik tada, kai žmogus nenori eikvoti jėgų savo gyvenimo gerinimui, pasiekimams, kai jis puikiai žino, jog gyvenimas – tai procesas, reikalaujantis jėgų ir įgūdžių kovoti su savimi, visų pirma, reaguoti į gyvenimo iššūkius.

Todėl jį užvaldo veiklos ir galimų klaidų baimė. Žymiai lengviau stoti į aukos ir kaltės poziciją. Šias paslėptas pasąmoningas nuostatas gali atskleisti tik rimta psichoanalizė – savarankiška, o geriausiai su specialisto pagalba. Tik pašalinus tokias nuostatas, bus galima vėl tapti laiminga.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *