„Lemtingajai gražuolei“ dar tik 6 metukai, o jos jau siaubingai nekenčia dvi mamos. Viena – kieme, jos sūnui 8 metai, ji lenda pro langą ir rėkia, kad tasai skubiai eitų namo. Kita – darželyje, sūnui taip pat šešeri. Ji negali pakęsti jų draugystės. Mamos akivaizdoje jis net prisiartinti prie mergaitės bijo.
Kodėl taip atsitinka? Kas dedasi kai kurių moterų galvose, kas jas verčia pavydėti ir saugoti savo berniukus nuo kitų moteriškos lyties atstovių? Ir kodėl tai užsitęsia visam gyvenimui?
Štai Jis, mano sūnelis. Mažytis, gražutis, saldutis. Jis tik mano, niekam jo neatiduosiu!
Ar esama šioje schemoje tikros meilės? Nė lašo. Užtat yra daug visko, ko moteris pati nenori apie save žinoti.
Ir savo tikruosius, tačiau pasąmoninius, aiškiai nesuvokiamus motyvus moteris maskuos kuo tik norite, bet tik ne tiesa.
Simbiozė – ji nemato ribų tarp individų. Ir atsargiai ištrina šias vaiko ribas. Įtakos sūnui zona vis plečiasi ir plečiasi. Vaiko gyvenimas tampa motinos gyvenimu. Ką noriu, tą su juo darau.
Ji nori būti vienintele mylima šio, tegu dar mažo, tačiau vyro, moterimi. Ir šiuo atveju visos horizonte pasirodančios mergaitės ar merginos – klastingos priešės, kurios nori atimti iš mamos didžiausią vertybę.
Pats bjauriausias punktas šioje nemalonioje schemoje – psichologinė kraujomaiša. Būtent į ją atveda motiniškas pavydas. Motina pasąmoningai suvokia jį kaip vyrą, vien tik savo vyrą, dar daugiau, ji tiki turinti tam teisę, dangstosi faktu, kad yra jo mama. Ji nuolat jam kala į galvą, kokios blogos yra visos moterys. Kad niekas jo taip nepamils, kaip jį myli mama.
Šlykštu…
Kuo visa tai baigsis?
Jaunas vyras bando užmegzti santykius su mergina, sukurti šeimą, tačiau mama aktyviai trukdo. Į darbą paleidžiamos visos įmanomos priemonės. Vyras lieka vienas. Arba sukuria šeimą, bet mama negali su tuo susitaikyti ir nuolat intriguoja, nuodija sūnaus šeimos gyvenimą pilnu pajėgumu. Jis visą gyvenimą taip ir liks mamos sūneliu.
Moterims sunku gyventi protu, o ne jausmais, bet bent jau retkarčiais tiesiog būtina įjungti galvą. Kad nesugadintumėte savo vaikui gyvenimo.
O sūnums, kuriems „pasisekė“ su tokiomis mamomis, reikia kuo greičiau atsiskirti, separuotis, aiškiai apsibrėžti ribas, kurių peržengti jų mylima mama neturi teisės. Taip, įnirtingo karo už savo laisvę išvengti nepavyks. Tačiau kitos išeities nėra. Arba „karas“, arba pralaimėjimas, pasidavimas ir amžina vergovė tvirtame mamos glėbyje.
