Žinote, kad ir ką apie mane bekalbėtų, aš neturiu nieko prieš feministes. Na, buvo kažkokioms moterėlėms svarbu balsuoti rinkimuose — prašom, į sveikatą! Kitoms norėjosi dirbti, turėti tokią teisę – dirbti lygiai su vyrais. Aš gi ne prieš – dirbkite sau, kiek lenda.

Tačiau nutiko kažkas keisto žmonių smegeninėse. Mes, moterys, kovojome už TEISĘ dirbti, o dabar dirbti kažkodėl PRIVALOME.

Teisė – tai galimybė kažką daryti, o ne pareiga.

Nori Marytė būti programuotoja – tegu darbuojasi. O aš nenoriu. Ir nesidarbuoju. Bet mūsų galvose kažkodėl susiformavo ir giliai įsišaknijo gelžbetoniniai stereotipai – nedirbti yra neteisinga, gėda, blogai. Teko bendrauti su daug moterų, kurios tvirtino, kad namuose neturi kuo užsiimti, vyras pajėgus jas aprūpinti, bet juk tai gėda! Taip negalima! Ir paleisdavo į darbą kaip argumentus pačius įvairiausius mitus.

Paskui tos pačios feministės pradėjo vadinti namų šeimininkes vištomis, perekšlėmis. Gal iš pavydo jos tai daro? Ko jos ten sėdi namuose, „nieko nedaro”, ir gauna viską gatavą, ant lėkštutės padėtą?! Kai tuo tarpu feministei tenka pasikliauti tik savo pačios jėgomis. Tos pačios feministės sumąstė ir begalę kvailų pasakų apie tai, kad vyras namų šeimininkę paliks, pames ir išeis pas kitą – sėkmingą, emancipuotą.

Gali, žinoma, ir išeiti. Jeigu žmona namuose jį tarkuoja nuo ryto iki vakaro, amžinai bamba ir dejuoja, šlaistosi po namus užsimetusi purviną ir apdriskusį chalatą, žiūri vien muilo operas… Būtent taip mus, namų šeimininkes, vaizduoja feministės, teisingai? Bet ar tikrai mes esame tokios?

Keistas dalykas – apsirengusios apdriskusiais chalatais ir apsileidusios man dažniausiai pasitaiko ne namų šeimininkės, o būtent dirbančios moterys. Tos, kurios smarkiai kovojo už savo teises, o dabar darbą laiko jau ne teise, bet pareiga. Nekenčia darbo, bet ir nedirbti negali. Dėl to taip emociškai išsenka per eilinę darbo dieną, kad namuose jėgų užtenka tik seniai neskalbtam ir neadytam chalatui bei serialui. Koks jau ten sportas ar grožis.

Kaip galima atbukti ir sukvailėti sėdint namuose, jeigu viską darai su meile? Namų šeimininkė turi tiek galimybių tobulėti, kiek nesapnavo nė viena verslo ledi. Aš galiu klausytis paskaitų, kai plaunu indus ar žaidžiu su mažaisiais. Galiu distanciniu būdu įgyti išsilavinimą. Galiu namuose dainuoti, šokti, užsiimti joga. Turiu tam ir laiko, ir vietos. Galiu viską daryti namuose, galiu eiti kur tik noriu, tegu ir su vaikais.

Jei asmenybės išsivystymu kažkas laiko valiutų kursų, politikos vingrybių ar mokesčių sistemos subtilybių išmanymą – tegu laiko ir toliau. O man moters išsivystymas – kai ji supranta pati save, moka save girdėti, užsiima kūryba, mėgstama veikla, yra įdomi pati sau, o tai reiškia, kad bus įdomi ir vyrui, ir vaikams. Ir būtent tokiam tobulėjimui namuose yra daugiausia galimybių.

Jeigu asmeniškai jums svarbu dalyvauti rinkimuose – eikite ir balsuokite. O manęs politika nedomina. Man išties vienodai šviečia, kas ten kokius įstatymus priima. Nes mano asmeninio gyvenimo jie absoliučiai neįtakoja. Galbūt tai laikina, sutinku. Tačiau aš turiu vyrą, kuris puikiai orientuojasi visuose šiuose dalykuose.

Kai užeina kalba apie politiką, visada prisimenu istoriją apie Indijos išminčių. Jis buvo dar jaunuolis, kai Indija pradėjo kovą už nepriklausomybę. Aktyviai dalyvavo demonstracijose. O paskui sutiko savo dvasinį mokytoją. Ir tas jam paaiškino, kad tokia kova – beprasmiška. Net jeigu žmonės ją laimės, jie vis tiek nepasijaus laimingais. Atsiras kitų problemų, naujų bėdų.

Gyvename materialiame pasaulyje ir jame visada pakaks nesklandumų. O štai kova už žmonių širdis turi milžinišką reikšmę. Ji leis žmonėms pasijausti laimingais, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių.

Jeigu kažkam norisi keisti pasaulį dedant varneles rinkimų biuleteniuose – balsuokite į sveikatą. Asmeniškai aš nelinkusi švaistyti jėgų ir energijos politikos aptarinėjimui ir aiškinimuisi, kas teisus, kas kaltas ir kur ritasi šitas pasaulis. Kur vyras patars varnelę uždėti – ten ir uždėsiu. Ne todėl, kad man vienodai šviečia, o todėl, kad tai – ne mano atsakomybės ir ne mano sprendimų priėmimo sritis. Mano sritis – tai mano kūryba, knygų rašymas, mano su vyru vaikai, mano mylimas vyras ir jo marškiniai.

Jeigu kažkam atrodo, kad nuėjus dirbti gyvenimas pagerės – dirbkite sau į sveikatą. O aš laikausi nuomonės, kad moteriai viskas ateina per vyrą. Ir jeigu moteris kupina godumo, jeigu jai nepakanka to, ką gavo iš pasaulio per vyrą – tada ji eina dirbti. Čia aš kalbu būtent apie darbą, o ne apie mėgstamą užsiėmimą ir veiklą. Nes mėgstama veikla jėgų neatima, netgi priešingai – suteikia ir energijos, ir įkvėpimo.

Manęs nė už ką nenutempsite į ofisą. Sėdėti nuo ryto iki vėlaus vakaro, važinėti pirmyn atgal, maitintis nežinia kuo ir kur… Bendrauti su žmonėmis, kurie tau visai neįdomūs, šypsotis ir pataikauti viršininkams, kad geresnę algą gautum, siekti kažkokių tau visai neįdomių rezultatų, atitikti svetimų sugalvotus rodiklius… Nė už ką!

Mano „rezultatai” ir „rodikliai” manęs laukia namuose – trys mažyliai, pyragai, sriuba ir neskalbti drabužiai. Čia aš pati reguliuoju savo darbo krūvius, kontroliuoju savo laiką ir erdvę. O dar turiu knygas. Kurių rašymui skiriu nuo nulio iki 2-3 valandų per dieną.

Nuo kada tapo pareiga atiduoti vaikus į darželį? Kodėl turiu atiduoti savo mylimus mažylius kažkokioms svetimoms moterims? Ką tokia svetima moteris galėtų duoti mano vaikui tokio, ko negalėčiau jam duoti aš – jo tikra mama?

Tegu aš ir neužsiimu nuo ryto iki vakaro su jais matematika ar anglų kalba, bet aš „pamaitinu” juos savo meile. Ir man norisi suprasti, kuo gyvena mano vaikai, laikau auklėjimą namuose pačiu geriausiu. Nes, mano nuomone, mokyti reikia ne matematikos, o charakterio savybių. Šito vaikas išmokti gali tik namuose.

Jeigu kažkam norisi pailsėti nuo vaikų, norisi tylos ir ramybės namuose, laiko asmeniniams reikalams mieste – galima pasinaudoti civilizacijos pasiekimais. O man to nesinori. Tai mano pasirinkimas. Ir mano teisė.

Kodėl teisė būti lygioms su vyrais nelauktai netikėtai įpareigojo mane pavirsti sijonuotu vyru? Kodėl aš dabar privalau kažkam įrodinėti, kad būti moterimi yra naudingiau, kodėl būtent toks gyvenimo būdas man priimtinesnis, nes man taip gyventi norisi? Kodėl kažkokių nepažįstamų moterų troškimas nugalėti vyrišką giminę turi reikšti, kad dabar jau ir aš turiu su jais kariauti?

Mano namuose gyvena keturi vyrai ir aš myliu kiekvieną iš jų. Jie nieko iš manęs neatėmė, niekaip manęs neengė. Priešingai, ir vyras, ir trys mažieji manimi rūpinasi, lepina, padeda. Jie sukuria man nuotaiką savo rūpinimusi ir savo vyriškais žaidimais. Kuriuose aš esu ne daugiau kaip žiūrovė ir sirgalė.

Esu moteris. Ir nenoriu apsimetinėti vyru, aš visai nepanaši į vyrą. Mano figūrai apskritai netinka vyriško stiliaus drabužiai, nes turiu tokių apvalumų, kurių vyrai neturi ir turėti negali. Vyriškuose drabužiuose apskritai nenumatyta talija. O jei apsivilksiu drabužius be talijos, nustosiu atrodyti grakšti, trapi ir moteriška.

Esu moteris. Ir noriu puoštis gražiomis suknelėmis, šukuotis savo ilgus plaukus, nešioti papuošalus. Noriu būti graži. Turiu dėl ko stengtis. Sau pačiai, visų pirma. Noriu kad mano atspindys veidrodyje suteiktų jėgų, o ne atvirkščiai. Taip pat stengiuosi dėl vyro, kad jis galėtų manimi grožėtis. Dėl vaikų, kad jie žinotų, jog jų mama pati gražiausia. Dėl Dievo, kad jis pamatytų, kaip aš disponuoju tuo, ką jis man davė, kur investuoju iš jo gautas dovanas.

Esu moteris. Aš negaliu būti biorobotu – neturinčiu jokių emocijų, visada ir visur geros nuotaikos. Aš kiekvieną dieną vis kitokia ir tai puiku. Tai prideda naujų spalvų mano gyvenimui. Mano emocijos – kaip prieskoniai, kuriais pagardiname maistą. Kartais jos aštrios, kartais – rūgščios, kartais – karčios, saldžios, aitrios. Kiekviena emocija, kaip ir kiekvienas prieskonis – naudinga ir skirta kokiam nors tikslui. Aš nenoriu jų slopinti ir apsimetinėti šventa moterimi. Esu paprasta, normali, gyva. Ir noriu būti savimi. Nes aš esu moteris.

Esu moteris. Ir nenoriu žinoti, kokiu principu dirba automobilis, kodėl jis važiuoja ar nevažiuoja. Ir nenoriu prisiimti atsakomybės už jo valdymą. Man neįdomūs euro kurso svyravimai, neįdomios seksualinių mažumų teisės. Man įdomu stebėti, kaip auga mano vaikai. Gaudyti jų šypsenas ir pačiai jiems šypsotis. Mokytis naujų receptų patiekalams, skirtiems mano mylimiesiems. Įsisavinti naujus moteriškus įgūdžius – masažą, rankdarbius, rūpinimąsi savimi ir artimaisiais. Noriu gyventi savo gyvenimą ir užsiimti savais reikalais. Moteriškais. Nes aš esu moteris.

Esu moteris. Ir nenoriu dirbti kaip arklys. Nes aš moteris, o ne arklys. Atiduoti save vergijon kažkokiam nepažįstamam žmogui, tuo pačiu nuskriaudžiant savus – artimus ir mylimus? Ne, tai ne man. Atiduoti visas jėgas nežinia kam ir kokiais tikslais? Ne, ačiū, tai ne man. Ir man vienodai rodo, kas kur perspektyviau, prestižiškiau, kur daugiau moka. Geriau užsiimsiu tuo, kas man patinka. Dėl to neskaitau paskaitų (nemėgstu tokio pobūdžio veiklos), o tiesiog rašau knygas. Tai mano hobis. Nes aš esu moteris.

Esu moteris. Ir noriu ne tik pagimdyti vaiką, bet dar ir auklėti jį, stebėti, kaip jis auga, būti jam pačiu artimiausiu žmogumi. Nenoriu atiduoti jo įstaigoms, kurios padarys jį tokiu „kaip visi”. Nenoriu grūsti jo į jokius socialinius rėmus, kuriuos nežinia kas ir kada sugalvojo. Noriu pati gimdyti savo vaikus, maitinti krūtine, kartu miegoti, kai jiems baisu. Palaikyti jų sumanymus, o ne reikalauti iš jų diplomų ar žygdarbių dar nuo kūdikystės metų.

Esu moteris. Ir noriu būti ne šiaip žmona pagal santuokos liudijimą, bet dar ir mūza, geriausia draugė savo mylimam vyriškiui. Kad visa mano moteriška energija tektų jam, o taip pat mudviejų vaikams. Kad jis žinotų, kad namai – tai tylus ir ramus uostas, kuriame jis bus visada priimtas ir laukiamas. Noriu juo tikėti ir žinoti, kad jis geriausias vyras. Pasikliauti juo visuose reikaluose. Nes aš esu moteris. Jo moteris.

Esu moteris. Ir noriu toliau ja išlikti. Jeigu kažkam prireikė kažkokių teisių ir laisvių – naudokitės jomis, kiek tik lenda. Tik nereikia tų teisių paversti pareigomis, per prievartą brukamomis absoliučiai visoms moterims, net nepaklausus jų nuomonės. Man visos tos teisės nereikalingos, aš jas visas nė nemirktelėjusi iškeisiu į paprasčiausią šokoladuką.

.