Kartais sakoma, kad siaubo filmai kelia „šiurpą“, bet beveik niekas iš esmės neįsivaizduoja, kas yra tasai šiurpas ar kaip jis apskritai atsiranda. Pamėginsime išsiaiškinti viską, ką reikia apie jį žinoti.
Šiurpas – vertingas įrankis daugeliui gyvūnų. Jis padeda storo kailio žinduoliams, sulaikydamas orą arti jų odos, arba padidina jų vizualų dydį, kad atbaidytų konkurentus. Tačiau žmonėms šiurpuliai gali atsirasti ir kaip emocinė reakcija.
Piloerekcija (mokslinis šio reiškinio terminas) įvyksta, kai odoje esantys plaukus auginantys raumenys susitraukia reaguodami į netoliese esančių nervų signalus. Šie raumenys yra susiję su odoje esančiais plaukų folikulais. Susitraukimo aktas ištempia šiuos folikulus, todėl plaukai atsistoja tiesiai, o ant odos atsiranda šiurpuliai.
Nervinės ląstelės, sukeliančios šiurpą – tai žmogaus autonominės nervų sistemos dalis, atsakinga už reakciją „mušk arba bėk”. Šie nerviniai signalai veikia kūno funkcijas priklausomai nuo išorinių dirgiklių ir aplinkybių, į kraują išskirdami įvairias chemines medžiagas. Pavyzdžiui, jei susiduriame su plėšrūnu, šie signalai keičia kraujotaką ir deguonies tiekimą. O jei pakyla aplinkos temperatūra, nervinės ląstelės įsako odai prakaituoti, kad atvėsintų kūną.
Kadangi žmogaus nervų sistema reaguoja į daugybę pačių įvairiausių veiksnių, šiurpas yra pakankamai dažnas reiškinys. Mes dažnai nepastebime savo kūno pokyčių ir todėl tiesiog nepastebime „šiurpuliukų“.Jiea gali atsirasti ne tik žiūrint siaubo filmą, kuris sužadina autonominius nervų procesus, bet ir nuo gražios muzikos ar deža vu jausmo.
Šiurpuliai patys savaime visiškai nesiskiria vienas nuo kito, priklausomai nuo atsiradimo priežasties. Jie labiau pastebimi gyvūnams, nei žmonėms, tačiau mokslininkai mano, kad piloerekcija neturėtų būti laikoma atavizmu, kurį žmonės paveldėjo iš savo kailinių protėvių.
Tiesa, tyrinėti šiurpo pojūtį nėra lengva, ir ne tik todėl, kad dažnai jo nepastebime. Dar vienas sunkumas yra tas, kad tyrėjai dažnai tokias fiziologines reakcijas kaip šiurpas grupuoja su subjektyvesniais emociniais reiškiniais, tokiais kaip frizonas.
Frizonas – tai virpulys, kurį žmonės kartais patiria reaguodami į malonias emocijas, kurias sukelia meno kūriniai, pavyzdžiui, paveikslai ar muzika. Jis skiriasi šiurpo odos tuo, kad šis psichogeninis tremoras – tai subjektyvi patirtis, kurią sunku išmatuoti. Jutikliai, matuojantys nervų sistemos aktyvumą, nerodo jokių frizono rezultatų. Kai kurie žmonės, patiriantys emocinį virpulį, iš viso nejaučia šiurpo.
