Mamos frazės, paliekančios dukros širdyje randus

Vaikui tėvai – beveik dievai. Net nejučia, netyčia mesta frazė gali giliai įstrigti širdyje. Ar ji suteiks sparnus ir palaikys ateityje, ar paliks randą širdyje visam likusiam gyvenimui – jūsų pasirinkimas. Nusprendžiau, kad niekada netarsiu savo dukrai šių penkių frazių. Aš juk nenoriu, kad jos savivertė smuktų iki nulio.

Tavo plaukučiai, žinoma, skystoki, ir kojytės kreivokos… Na, nieko, svarbu – vidinis grožis!

Teko išklausyti „nuostabų” argumentą: „Geriau tegu tikra mama pasakys teisybę, nei kas nors iš pašalinių”. Variantas, kad kiti žmonės gali būti labiau taktiški už mamytę ir nevardins mergaitei jos trūkumu, net nesvarstytinas. Beje, dauguma mergaičių paauglystėje išskleidžia žiedus ir iš bjauraus ančiuko pavirsta nuostabia gulbe. O ir kas iš mūsų be trūkumų? Net su Holivudo žvaigždėmis ne viskas gerai – tai nosis per didelė, tai lūpos per plonos – ir tai joms visiškai netrukdo. O štai drovumas ir nepasitikėjimas savimi gyvenimo dukrai tikrai nepasaldins.

Aš gi tau sakiau!

Kiekviena mama bent kartą gyvenime ištarė šią frazę. Taip, mes vyresnės ir geriau žinome, kaip reikia. Bet mes juk negimėme tokiomis, o tapome, laikui bėgant. Tegu ir mano dukra užsidirba savų guzų, kaupdama savo patirtį. Aš visada jai patarsiu, jei tik ji pati to paprašys, ir niekada nesmerksiu, jeigu ji to patarimo nepaklausys.

Kas tave tokią į žmoną paims!

Kaip maža mergaitė supranta šitą frazę? „Tu bloga, netvarkinga, nemokša, tu niekam nereikalinga”. Ir jos pasitikėjimas savimi smunka žemyn. Gaunasi, kad ji, kaip asmenybė – niekas. O juk gyvename ne XIX amžiuje, tekėti, sulaukus 18 metų – neprivaloma. Net jeigu moteris apskritai neištekės – pasaulis nesugrius.

Ką žmonės pasakys?

Visais laikais buvo žmonių, kurie vis tikrinosi, ką galvoja aplinkiniai. Asmeniškai man svarbiau, ką jaučia dukrelė, o ne ką pagalvos kaimynė. Vis tiek visiems neįtiksi. Kokia prasmė švaistyti gyvenimą pastangoms gerai atrodyti svetimų žmonių akyse?

Kentėk! Tau gimdyti reikės, o čia dėl tokių niekų verki!

Pati asmeniškai mačiau parke, kaip kažkokia moteris sakė tai dukrai, kai iš pažiūros septynerių metų mergaitė nukrito, nusibrozdino kelį, ėmė verkti, savaime aišku. Įsivaizduojate? Mergaitei juk skauda tiesiog čia ir dabar. Jos reikia pagailėti, ją reikia paguosti, o ne gąsdinti tolima sąrėmių perspektyva. O antra – gimdymas, žinoma, ne pramoga, tačiau visoms moterims jis visada skirtingas. Kam dar vaikystėje nuteikti mergaitę, kad tai bus neišvengiamas košmariškas skausmas? Kad ji paskui iš baimės visai iš proto išsikraustytų?

Manau, kad mamoms vertėtų gerai pagalvoti, prieš ką nors sakant. Juk mūsų uždavinys – neįsmukdyti vaiko į kompleksų liūną, o duoti jam tokį meilės užtaisą, kurio užteks visam likusiam gyvenimui.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *