Mano vyriškis arba Psichologinis incestas

Kai matau socialiniuose tinkluose mylinčių ir besididžiuojančių mamų įdėtas savo sūnelių nuotraukas su užrašu: “Mano vyriškis”, pradedu jausti, kaip gerklėje ima kilti pasipiktinimo ir pasibjaurėjimo gumulas. Tokią fizinę reakciją sukelia prieš akis staiga iškylantis incesto paveikslas. Norisi sušukti toms moterims: “Tai ne jūsų vyriškis, tai jūsų sūnus!”

Gaila, bet psichologinio incesto reiškinys pakankamai plačiai išplito. Ir tai baisu. Baisu dėl to, kad tokios mamos visiškai nesuvokia savo elgesio su vaiku pasekmių.

Kaip taisyklė, šitaip į sūnų žvelgti linkusios moterys, kurių asmenybėms būdinga priklausomybė. Šis asmenybės tipas pasižymi didžiuliu vidinių deficitų skaičiumi. Vaikystėje tokios moterys nepatyrė besąlygiškos meilės, joms trūko dėmesio, rūpesčio, jos nežinojo, kas yra savo reikšmingumo jausmas. Tai moterys-aukos ir moterys-kontrolierės (kaip dvi to paties medalio pusės). Jos egocentriškos ir infantilios, dėl šios priežasties joms sudėtinga kurti brandžius ir pilnaverčius santykius su vyrais. Dėl to santykiai su jais arba nesusiklosto, arba klostosi labai prastai.

Tuos poreikius, kurie turėjo būti patenkinti tėvų-vaikų santykiuose, šios moterys nukreipia į savo partnerį, prasideda pretenzijos ir reikalavimai, priekaištai ir manipuliacijos. Šioms moterims sudėtinga suprasti, kad jų vyras – tai ne mama ir ne tėtis. Dėl to ši moteris vyro arba apskritai neturi, arba vyras yra, bet santykiai ne tokie, kokių norėtųsi. Geriausiu atveju vyras bus nusišalinęs nuo šeimos darboholikas. Blogiausiu – alkoholikas, lošimų maniakas ir t.t.

Didžiausia atgaiva tokioms moterims tampa sūnūs, kuriems suteikiamas absoliučiai prieštaraujantis jų prigimčiai vaidmuo – būti savo mamos vyru. Sūnaus pagalba jos bando egocentriškai užlopyti visas savo asmenybės skyles.

Sūnaus troškimas mylėti kitą moterį, sprendimas gyventi savo gyvenimą tokiai mamai sukelia nekontroliuojamą baimę, nuoskaudą, pavydą ir pyktį. O juk sūnui norisi būti geru vaiku savo mamai ir, deja, jis nesuvokia, kad vaidina ne savo vaidmenį, kad aptarnauja mamos nepatenkintus poreikius. “Turiu būti stiprus, kad galėčiau rūpintis mama!” Tokie sūnūs dažniausiai būna paklusnūs, kad taptų mamai patogūs. Jie negali sau leisti tapti mamos skausmo priežastimi: “Neturiu teisės liūdinti mamos, juk aš jos vyriškis!” Paauglystėje tokie berniukai nemaištauja, jie negali sau to leisti, gyvendami inceste su mama. Dėl to praktiškai neturi šansų sėkmingai įveikti paauglystės krizių. Santykiai tandeme “mama-sūnus” labiau panašūs į santykius tarp vyro ir žmonos, sūnus jaučia atsakomybę už mamos emocinę būseną.

Elis Miler tokius santykius vadina narcisistiniu piktnaudžiavimu (Narcissistic abuse) (Elis Miler. “Gabaus vaiko drama”, 1979). Tėvai sąmoningai ar nesąmoningai verčia vaiką atsisakyti savo troškimų, jausmų, siekių, tikslų tam, kad būtų aptarnaujami pačių tėvų troškimai. O patys tokių tėvų vaikai užauga nesugebančiais suprasti savo poreikių ir jausmų žmonėmis, kadangi buvo priversti derintis prie tėvų, “nuskaityti” ir atspėti jų nuotaikas.

Užaugęs sūnus dažniausiai nesugeba sukurti savo šeimos, pasąmoningai jis laiko tai išdavyste mamos atžvilgiu. Santykiai su merginomis trumpalaikiai, kadangi svarbiausią vietą vyro širdyje užima mama. Jeigu jam visgi pavyksta sukurti šeimą, naujoje sąjungoje iškyla visa eilė problemų, susijusių su anyta, kuri ima konkuruoti su marčia, kad išsaugotų sau svarbiausios moters sūnaus širdyje vietą. Į darbą paleidžiamas ištisas manipuliacijų arsenalas, įskaitant manipuliacijas su savo sveikata.

Ar galvoja tokiais momentais motina apie tai, kad patiria gilų konfliktą, griaunantį ją ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Dažniausiai jai kur kas svarbiau patenkinti savo pačios egoistinius poreikius. Juk tokioje situacijoje suaugęs sūnus, iš vienos pusės yra pakabintas ant kaltės prieš mamą “kabliuko”, jausdamasis atsakingas už visus jos deficitus, o iš kitos – jam norisi kurti savo gyvenimą, turėti savo šeimą, būti vyru savo moteriai.

Mano praktikos metu surinkta statistika rodo, kad dažniausiai pagalbos kreipiasi tokių moterų marčios, pavargusios nuo konkurencijos su anyta, nuo konfliktų su vyru. Žymiai rečiau į konsultaciją ateina sūnūs, pavargę plėšytis tarp mamos ir žmonos. O štai pačios linkusios į incestą motinos jeigu ir ateina, tai tik tam, kad apskųstų marčią ar pasiskųstų sūnaus nemeile (tuo atveju, jei sūnus visgi pabando atsidalinti nuo mamos).

Visas tris klientų kategorijas aš nuoširdžiai užjaučiu. Marčią dėl to, kad jai teko išbandymas konkuruoti su vyro motina. Sūnų dėl to, kad jam teko augti tokiose sąlygose, kai negalėjo pasirinkti ir spręsti pats. Į incestą linkusias moteris užjaučiu dėl to, kad jų gyvenime būta didelio dėmesio ir meilės deficito.

Ir su kiekvienu iš jų tenka kurti individualias darbo strategijas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *