Tikrai keista ir netgi skaudu, kad mūsų laikais, nepaisant to, kad visi esame lygūs, vis tiek būtent vyras padaromas dėl visko kaltu ir būtent vyrų adresu išliejama daugiausia purvo. Kitaip sakant, nežiūrint į tai, kad abu partneriai visada abu kalti dėl to, kad santykiai nesusiklostė, moteris kažkodėl visada automatiškai laikoma „vargše nelaiminga auka”, o vyras lygiai taip pat automatiškai apšaukiamas tironu ir smurtautoju.
Niekas apskritai nesvarsto varianto, kad vyrui irgi gali būti skaudu, kad ir jis turi jausmus, kuriuos taip pat galima lengvai pažeisti. Viskas susiveda į „tu gi vyras, todėl kentėk ir net nemėgink priešintis”. Gaunasi, kad net jei pati moteris provokuoja konfliktą, net jeigu ji pakankamai žiauriai įžeidinėja, vyras vis tiek turėtų tylėti, kadangi jis yra vyras. O ką daryti su tais vyrais, kurie apskritai „užsirovė” ant moters, kuriai neduok pavalgyti, tik leisk sukelti isteriją visiškai tuščioje vietoje, o pabaigoje ji dar ir priduria: „Taip ir žinojau, kad tu manęs nemyli!”
Visa tai gryniausios provokacijos ir manipuliacijos. Ir ką tokiu atveju daryti? Pulti įrodinėti savo jausmus? O kokia prasmė? Juk viskas turi būti abipusiška, tiesa? Ką daryti vyrui, jei, pavyzdžiui, moteris nuolat nuvertina viską, ką jis daro dėl jos, arba mano, kad taip ir turi būti, kad visa tai savaime suprantama, kad vyro pastangos jos labui – nieko ypatingo? Kitaip sakant: „Tu – vyras, tu – privalai” ir toliau pagal sąrašą: užmokėk, nupirk, dievink mane tiesiog už tai, kad teikiausi su tavimi būti… Visa tai tikrai negali sukelti teigiamų emocijų vyrams.
Kai jis pamato, jog yra provokuojamas, sąmoningai erzinamas, o paskui moteris mėgaujasi jo audringa reakcija ir galiausiai jį patį išvadina smurtautoju, nes turėjo akiplėšiškumo duoti atkirtį – kaip visa tai pavadinti? Tai šiuo atveju vadinama neteisybe ir žmogaus orumo žeminimu. Juk visi esame žmonės ir visi turime jausmus, tiesiog vyras neturi kur, o ir vyriškumas neleidžia, bėgti skųstis savo žmona. O štai moterys labai mėgsta visa tai aptarti su mama, visomis draugėmis ir pan. Nors, žinoma, visada būna išimčių.
Todėl, kai jūsų partneris, nesvarbu, vyras ar moteris, pradeda kalbėti, kad jūs tapote kažkoks ne toks ir apskritai su jumis nuobodu, nors iš tikrųjų nuobodžiais tapo ne jūs ir ne jūsų santuoka, bet tiesiog atsirado dar ir buitis, galbūt vaikai, o ne vien romantiški pasimatymai, štai tada nuobodžiaujantis partneris tau ir dovanoja „emocijų kalnelius”, kad jam būtų smagiau. Tačiau taip negalima elgtis, niekas neturėtų to toleruoti – nei vyras nei moteris!
Jei jums nuolat kartoja: „Tai ne tai, ką tu pagalvojai”, „Aš šito dalyko neatsimenu”, „Tai buvo pokštas, ko tu čia pyksti?” – čia jau ne kas kita, kaip būdas paversti jus atpirkimo ožiu. Bet jeigu jus tai jaudina, o partneris ir toliau taip elgiasi, jūs neprivalote ir toliau tylėti ir kęsti tokio elgesio.
Nesikabinėkite, nereikia visą laiką galvoti apie tai, ką čia dar galima būtų pakeisti savo partneryje? Tai ne jūsų galvos skausmas, ne jūsų ir taškas. Supraskite tik viena: jei savo partnerį laikote „nedėkingu ožiu” ar „kvaile”, vadinasi, jūs ir patys mažai nuo to žmogaus skiriatės. Jis viso labo jūsų veidrodis. Tai kodėl jūs vis dar kartu ir vis dar būtent tokie? Galbūt visus pokyčius į gerąją pusę reikėtų pradėti nuo savęs, o ne nuo partnerio?
Kaip elgiatės su kitu, taip galiausiai imama elgtis ir su jumis, viskas labai paprasta. Todėl, mielos moterys, gerbkite ir vertinkite savo vyrus ir visa tai, ko jie neprivalo daryti, bet vis tiek daro jūsų labui, kad būtumėte laimingos ir patenkintos. Ir nepamirškite palaikyti tvirto fizinio ryšio švelniais apsikabinimais, aistringais bučiniais ir, žinoma, kokybišku ir, svarbiausia, reguliariu seksu.
O jūs, mieli vyrai, taip pat visada būkite dėkingi savo mylimai moteriai už viską, ką ji daro dėl jūsų, padėkite jai visame kame, sakykite gražius žodžius ir komplimentus, mėgaukitės ir, svarbiausia, palaikykite su ja stiprų emocinį ryšį, kad ji jaustųsi tikrai mylima. Tada viskas bus gerai.
