myli ar nemyli

Myli – nemyli? Myliu – nemyliu?

Vyksta renginys aktų salėje, įbėga maža mergaitė su atsegta suknele ir pradeda šaukti mamą, klausinėti visų, ar nematė mamos. Mamos salėje nėra ir niekas nežino, kur ji. Kažkas galiausiai paklausia mergaitės, kad jai mama. Gal kad suknelę užsegtų? Mergaitė leidžia nepažįstamai tetai užsegti suknelę ir patenkinta išlekia iš salės žaisti toliau.

Mama šiuo atveju buvo reikalinga kaip instrumentas, skirtas patenkinti poreikiui „Užsegti suknelę“.

Sakykite, o kaip dažnai jūsų partneris tarnauja jums kaip panašių poreikių patenkinimo įrankis? Kaip dažnai jis tampa instrumentu, ir ne visada sėkmingu, kad gautumėte, ko jums reikia?

Pasėdėti kavinėje, išklausyti, užsiimti seksu ar, galų gale, tą pačią suknelę užsegti?

Daug kas įsitikinę, kad klausimas „Už ką tu myli šitą žmogų?“ užmuša visą romantiką. Tačiau kas gi tada yra toji romantika? Svajoti, kad jis paims jus už rankos ir paskui užpykti, užtaisyti skandalą, kad jis nemoka skaityti jūsų minčių ir nepaėmė už rankos? Arba ji prašosi nuvedama į kavinę, o jums su pinigais striuka, tačiau jūs vis tiek sutinkate, einate į kavinę, kiurksote ten paniuręs ir piktas, o pasakyti moteriai, kad šiuo momentu turite problemų su pinigais – nepatogu, gal net nepadoru. Kodėl ji pati negali susiprotėti? Ir vėl – barniai, skandalai.

O viskas – kodėl? Todėl, kad laiku nebuvo atsakyta į svarbiausią klausimą: „Kodėl mes kartu? Už ką mes mylime vienas kitą?“

O atsakyti į šį klausimą labai baisu. Kartais tiesiog vejame šį klausimą šalin, kad nustotume jo bijoti. Nes neduok Dieve išplauks į paviršių, jog kitas žmogus jums reikalingas kaip įrankis kokiems nors poreikiams tenkinti. Ir tada ne tik jo, bet ir savo akyse pasijausime cinikais ir piktybiškais manipuliatoriais. Kodėl mes taip mąstome?

Ar ne manipuliacija naudoti kitą žmogų saviems poreikiams ir meluoti jam ir visiems aplinkiniams, kad visa tai – meilė? Kodėl neprisipažinus: šiandien jaučiuosi vieniša, man reikia, kad mane apkabintų ir palaikytų už rankos? Rytoj man bus linksma ir viso to jau nereikės. O žmogus jus vis tiek liks greta. Ir tai, kas vakar buvo aktualu, šiandien gali būti traktuojama kaip įžūlus išnaudojimas. O kitas žmogus juk gyvena su jumis irgi turėdamas konkrečių tikslų, jūs jam galbūt irgi instrumentas, tik kol kas vis dar žioplokas. Jums jis reikalingas, kad už rankos paimtų, o jis galbūt tikėjosi dar ir drauge filmą pasižiūrėti, tik jūs apie tai nesusiprotėjote. Bėda.

Ką gi tokioje situacijoje daryti? Kaip nebūtų keista, atsakymas paprastas: „Būti sąžiningu su pačiu savimi“. Reikia atmesti visus prietarus, sugriauti romantiką logiškais klausimais, atsikratyti lūkesčių: štai susituoksime ir tada jau tikrai būsime laimingi. Geriau atsakyti sau tiesiai ir atvirai: „Kam man reikalingas šis žmogus tiesiog čia ir dabar, šiuo konkrečiu momentu?“

Ir jeigu jis jums tam, kad „suknelę užsegtų“, tai nereikia kankinti kito žmogaus ir, juo labiau, savęs, apkabinėjant elementariausią poreikį įvairiausiais papuošalais, tokiais kaip „meilė iki karsto lentos:, „jis/ji – mano vienintelis/vienintelė“. Visi mes tam tikra prasme esame vieninteliai, tačiau iki karsto lentos su mumis gyvens tas žmogus, su kuriuo būsime sąžiningi. O jis, atsakydamas į tai, bus sąžiningas su mumis. Ir jeigu jūs dabar reikalingi tik „suknelei užsegti“, svarbu, kad jus abu tai patenkintų ir tada jūs būtinai surasite begalę kitų priežasčių būti kartu, neskaitant tos nelemtos suknelės.

Taip gimsta amžina meilė.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *