Neištikimybė – tai susitarimų pažeidimas santykiuose. Ji dažniausiai pasireiškia emocine ar seksualine išdavyste. Svarbiausia ne pats veiksmas, o tai, kad ribos buvo peržengtos slapta nuo partnerio. Todėl neištikimybė nebūtinai reiškia seksą – tai gali būti flirtas, slaptas susirašinėjimas, įsimylėjimas ar bet koks kitas kontaktas, apie kurį partneris nežino.
Tyrimai rodo, kad neištikimybė – gana dažnas reiškinys. Įvairių apklausų duomenimis, 20–40 proc. žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę situaciją, kurią patys įvardytų kaip neištikimybę. Šį reiškinį lemia daug veiksnių. Neturi didelės reikšmės, ar žmogus „geras“, ar „blogas“. Kur kas svarbiau – kaip jis tvarkosi su savo trūkumais ir kodėl pagalbos ieško per trečiąsias šalis.
Pagrindiniai neištikimybės scenarijai
Mokslinėje literatūroje ir psichologinėje praktikoje aprašomi šeši dažniausiai pasitaikantys modeliai:
- Reaktyvioji išdavystė. Bandymas susidoroti su emocine vienatve santykiuose. Kai trūksta dėmesio, šilumos ar artumo, žmogus ieško būdo pasijusti gyvas. Tai gali atrodyti kaip desperatiškas mėginimas atkurti ryšį – jei ne su partneriu, tai bent su savimi.
- Impulsyvi neištikimybė dėl jaudulio. Santykiai stabilūs, bet pernelyg nuspėjami. Neištikimybė tampa būdu patirti naujumo, pajusti adrenalino antplūdį. Tai siejama su dopamino trūkumu, impulsyvumu ir nerimu.
- Poreikis patvirtinti save. Žmonės, turintys nestabilią savivertę, gali apgaudinėti norėdami įrodyti sau: „Aš vis dar patrauklus“, „Aš kažkam įdomus“. Dažnai tai nutinka pažeidžiamumo laikotarpiais.
- Situacinis elgesys. Alkoholis, stresas, komandiruotės ar vienatvė silpnina savikontrolę, todėl žmogus gali pasiduoti impulsyviems veiksmams. Dažnai po tokios išdavystės jis pats nustemba: „Niekada nemaniau, kad galėčiau tai padaryti.“
- Išsiskyrimo scenarijus. Kai emocinis ryšys jau nutrūkęs, bet žmogus nesiryžta atvirai išeiti. Neištikimybė tampa būdu psichologiškai atsiriboti ar nesąmoningai išprovokuoti santykių pabaigą.
- Elgesio strategija. Kai kurie žmonės sistemingai palaiko kelis ryšius, nes pasirinko tokį gyvenimo būdą. Tai gali būti susiję su empatijos stoka, narciziškais bruožais ar įpročiu turėti daugiaprasmius santykius.
Kaip jaučiasi apgautasis?
Daugeliui neištikimybė reiškia paramos, pagarbos, pasitikėjimo ir saugumo praradimą. Dažniausios reakcijos: šokas, pyktis, savęs nuvertinimas, įkyrios mintys, nerimas. Skausmo stiprumas priklauso nuo prisirišimo gylio, santykių trukmės ir išdavystės pobūdžio.
Būdingi kognityviniai iškraipymai:
- „Jei būčiau geresnis, jis nebūtų išėjęs“ (personalizavimas)
- „Dabar negaliu niekuo pasitikėti“ (juodai baltas mąstymas)
- „Man visada taip nutinka“ (patirties globalizavimas)
Tokios mintys didina kaltės jausmą, trukdo sveikti ir atkurti pasitikėjimą savimi. Psichoterapijoje svarbiausia – grąžinti žmogui kontrolę ir suvokimą, kad jo vertė nepriklauso nuo kito žmogaus veiksmų.
Kaip jaučiasi tas, kuris apgavo?
Dažniausiai jį slegia kaltė, gėda, vidinis konfliktas. Vienas žmogus kenčia dėl savo veiksmų, kitas juos racionalizuoja, trečias bijo savo gebėjimo griauti santykius. Tačiau kol nesuprantamas pats mechanizmas, situacija linkusi kartotis.
Ar įmanoma atkurti santykius?
Taip, jei abi pusės suvokia, kad atleisti – nereiškia pamiršti. Svarbiausi žingsniai:
- pripažinti faktą, nenuvertinant jo („tai nieko nereiškė“ – neveiksminga);
- padėti partneriui išgyventi traumą: pyktį, baimę, nepasitikėjimą;
- suprasti savo motyvus: kodėl pasukau į neištikimybę, ko man trūko;
- kurti naują bendravimo sistemą: aiškiai kalbėtis, atkurti saugumą.
Jei šio darbo nėra, išdavystė gali likti „vaiduokliu“ santykiuose arba pasikartoti.
Psichologinė pagalba
Apgautajam: darbas su iškraipytomis mintimis, savigarbos atkūrimas, atramos pojūtis.
Apgavikui: kaltės, vengimo ir savo elgesio priežasčių analizė, dialogo įgūdžių stiprinimas.
Porai: saugus atvirumas, sąžiningas poreikių išsakymas, naujų susitarimų kūrimas.
Neištikimybė nebūtinai reiškia santykių pabaigą. Jei esate pasirengę kalbėtis ir dirbti, ji gali tapti signalu keistis – tiek santykiuose, tiek asmeniniame gyvenime.
