Jis vadina ją isterike.
Juk ji ne šiaip nervinasi dėl visiškų niekų. Ji nustoja save kontroliuoti – rėkia taip, kad „išsinarina” balso stygas, verkia taip, kad kaip jam kartais atrodo – kvėpuoti nustoja, keikiasi taip, kad paskutinis atmata nusistebėtų tokiu jos talentu, ji visa purtosi ir kratosi, ji kalba tai, dėl ko paskui tiksliai gailėsis. Jam netgi atrodo, jog ji dabar puls muštis.
Trumpiau tariant – tarytum visai kita, kažkokia nepažįstama moteris. Tiksliai isterikė. Kai dėl kitų dalykų, tai santuoka – pats laimingiausias dalykas iš visų, kokių tik būta jo gyvenime. Jis pasirengęs ir labai nori jai padėti. Tik nežino kaip.
O ji vadina jį bejausmiu ir beširdžiu stuobriu.
Kai ją kažkas jaudina, jis pavadina tai niekais. Tada gaunasi, kad visas jos gyvenimas – vieni niekai ir nieko daugiau. Kad ir ji pati jam niekas? Jai reikia paprasčiausios paguodos, reikia tiesiog žinoti, kad ją myli, kad jis pasirengęs būti greta.
O vietoje to jis ragina ją pamiršti savo pergyvenimus ir pradėti veikti. Pradeda komanduoti – jis įprato taip daryti darbe. Sudaro jai planą, kalba apie tikėtinas naudas ir tikėtinus įvykių posūkius.
Ji ir pati visa tai puikiausiai žino, juk ne kvailė. Jai paprasčiausiai reiki jausti, jog jis yra greta.
Žinoma, po to, kai vietoje jo šilumos ji susilaukia tokio elgesio su savimi – kaip su pusgalve, plius dar tie „vertingi patarimai” – ji klaikiai nusimena. Tokiais momentais ji pradeda jo neapkęsti. Juk jis visu savo elgesiu demonstruoja, kad ji kvaila ir niekam tikusi, o svarbiausia, kad jam visiškai nusispjauti į tai, kas su ja vyksta.
Jei atvirai, tai jos nervų priežastis yra visiški niekai, lyginant su faktu, kad jam nusispjauti, kas su ja vyksta. Jam tiesiog rūpi jo paties ramybė, skani vakarienė, geras seksas, na ir žmona – gražuolė, kad turėtų ką aplinkiniams parodyti. O kai jai būna sunku, jis įlenda į savo šarvus.
Ką reiškia „tiesiog kad būtų greta”? Jeigu jai blogai, reiškia jis nori padėti viską ištaisyti. Štai tuo jis ir užsiima kaip moka. Bet argi ji gali ką nors suvokti, kol verkia ir rėkia kaip išprotėjusi? Kad ištaisytum situaciją, reikia veikti. Ką reiškia „ji nenori veikti”? Tai kam tada visa tai? Kai ji verkia, jis tiksliai žino, kad privalo išspręsti problemą. Nes kitaip kuriems galams ji skundėsi, jog yra nusiminusi, jog rankos nusvyra, jog jaučiasi nelaiminga?
Ką jis nori ištaisyti? Na, ne visas pasaulis gi jam pavaldus. Kai kurių dalykų įtakoti paprasčiausiai neįmanoma. Bent jau jis to negali.
Kai ji nusiminusi, ją reikia guosti. Tai reiškia, tiesiog būti greta, galbūt glostyti jai plaukus, kuždėti kažką į ausį, na, apie tai, kaip ją myli ir kokia ji nuostabi. Nejaugi tai taip sudėtinga?
Ir juk tai absoliučiai beprasmiška, jokios naudos iš tų žodžių. Na, paglostys jai galvą, papasakos, kaip dėl jos pergyvena, kaip viduje viskas kunkuliuoja iš ryžto ištaškyti visą pasaulį, kad tik ji būtų linksma ir laiminga. Kas nuo to pasikeis?
Ji pajaus, kad jis ją myli, kad jis su ja, kad ji saugi. Ji sužinos, kad jis ja pasitiki ir tiki, kad ji pati susidoros. Ji patikės, kad yra jam reikalinga bet kokia, netgi štai tokia apsibliovusi, su ištinusia nosimi.
Bet juk tada ji jau nebegalės sustoti, užtaisys dar didesnes isterijas. Kaip jis tokiu atveju jai padės?
Nusiramins ir sukaups jėgų? O kaip ilgai teks laukti? Nežinia? O ką daryti, jeigu nenusiramins? Jam baisu, kad nesusidoros, jeigu ji pasijaus dar nelaimingesnė.
Ar tai reiškia, kad jis nurodinėja jai, ką daryti ir baigti verkti vien dėl to, kad bijo, jog ji nuo tų ašarų bus dar nelaimingesnė? Kvailelis… Pasirodo, jis vis dėlto kažką jaučia…
Ji tikrai nusiramins. Nes niekas taip nenuramina, kaip jo glėbis ir tylus kuždėjimas. Būtent šito ji ieško, kai jau visai negerai.
Ir kas gi gaunasi? Kai jis greta – tai ir yra toji pagalba, kurios jai taip reikia? Ir viskas? Taip paprasta? Ir kad nebūtų buvę jokių isterijų, jei tik jis būtų tiesiog apkabinęs ir leidęs tyliai paverkti? O kaip jam suprasti, kada jai reikalinga reali pagalba, o kada – kad jis tiesiog pabūtų šalia?
-Žinai, susitarkime: aš tau pati pasakysiu, kad šiandien esu isterikė. Ir tada galėsi suprasti, kad man tereikia tiesiog tavęs šalia.
Mūsų būgštavimai, baimės, įprasti ir dėl to akli reikalavimai, skirti sau patiems, pyktis ir nusivylimas neretai neduoda galimybės papasakoti pačiam artimiausiam žmogui apie save, apie savo troškimus ir poreikius. Ir neduoda galimybės išgirsti kito.
Labai sunku būna per nuoskaudas ir įprastais tapusius kaltinimus išgirsti mylimo žmogaus žodžių esmę. O dar sudėtingiau tuo patikėti. Tiksliau, patikėti, kad žmogus juos taria nuoširdžiai.
Išgirsti, kas iš tikrųjų slypi už jau pažįstamų skaudžių žodžių. Sužinoti, išsiaiškinti, o ne pačiam sufantazuoti, ką žmogus galvoja ir jaučia. Ir būti pačiam išgirstam.
Kai išgirdote ir pats buvote išgirstas – laimė pagaliau tampa jūsų nuolatine kaimyne.
