Šeimyniniai žaidimai – “partizanas” ir “telepatas”

Santykiuose dažnai nutinka, kad moteris kažko laukia iš vyro, o negavusi, ima laikyti tokį jo elgesį nemeile. Mūsų norus atspėti realiai gali tik mama, bet ir tai tik tuo atveju, jeigu gimėme prieš kelias savaites ir tik todėl, kad tų norų tėra vos keli: pasysioti, pakakoti, pavalgyti, sausos sauskelnės ir kad nebūtų šalta. Mama pajėgi būti tokia telepate, ko negalima pasakyti apie kitus suaugusius žmones, kuriuos sutinkame užaugę.

Sąvokas “telepatas” ir “partizanas” teisinga naudoti todėl, kad “partizanas” slapstosi”, o “telepatas” turi suprasti, ką slepia nuo jo “partizanas”. Galima drąsiai teigti, kad tai viena iš svarbiausių šeimos bendravimo problemų, nes žmonės, kurie ką tik susituokė ir labai myli vienas kitą, laukia ir tikisi, kad mylimasis pats atspės, kas vyksta su partneriu. “Jeigu myli – supras”. Šitą frazę labai dažnai girdžiu iš klientų: “Jeigu tu mane myli, privalėjai pats/pati susiprotėti, ko man dabar reikia”. Tokie lūkesčiais praktiškai niekada nepasiteisina. Tiek buitiniame lygmenyje (vyras nedovanoja gėlių kiekvieną šeštadienį), tiek globaliu mastu.

Konsultacijų metu, bendraudamas su tokiais klientais, šeimos psichologas, kaip taisyklė, užduoda klausimą: “o kaip jūs kalbate apie savo norus?” ir susiduria su dar vienu nusivylimu: “O ką – apie juos reikia dar ir kalbėtis?!” Nežinia kodėl labai daug žmonių giliai įsitikinę, kad “jei išsakysiu norą, tai viskas bus jau ne taip”. Galiu pacituoti čionai vieną savo klientę, turėjusią gana sudėtingus santykius, juose reikėjo labai daug kantrybės, norint suprasti partnerį ir moteris, nuo viso to pavargusi, pasakė: “Aš maniau, kad visa tai bus labiau stebuklinga”.

O bėda ta, kad “stebuklų”, žinoma, pasitaiko, tačiau pakankamai retai, o visą likusį nuo stebuklų laiką santykiai yra ganėtinai nuobodus, kruopštus darbas, kuris galiausiai susiveda į vieną tiesą: visi žmonės skirtingi. Netgi tavo mylimiausias vyras, kurį labai vertini ir kuriuo taip žaviesi, staiga pasirodo esantis visiškai kitu žmogumi, ne tokiu, kokį jį įsivaizdavai. Suvokimas, kad kitas žmogus yra kitoks ir kad jis nežino, kas su tavimi vyksta, apie ką galvoji ir svajoji, ateina labai sunkiai.

Dažnai pasitaiko, kad galiausiai mes visgi pradedame vienas su kitu kalbėtis ir staiga paaiškėja, kad gyvenome ne su partneriu, o su savo fantazijomis apie jį. Teisybės dėlei galiu pasakyti, kad vyrai – tiesmuka liaudis su labai gerai išsivysčiusia logika, dėl to, jeigu vyrui pasakysite “padėk man, kai nešu sunkų krepšį”, jis padės. Galbūt jis nedarė to anksčiau tik todėl, kad jo šeimoje nebuvo taip priimta daryti.

Mūsų meilė pasireiškia skirtingai, turi daug veidų, dėl to labai svarbu suprasti, kaip būtent tavo partneris reiškia savo meilę. Čia ir slypi dviejų mylinčių žmonių išmintis: suprasti, jog partneris gali reikšti meilę ne taip, kaip tu pats pratęs tai daryti. Visada yra pasirinkimas: arba skandinti santykius smulkiuose konfliktuose vien dėl to, kad partneris nemoka atspėti jūsų norų, arba išmokti aiškiai, tiesiai, be kaltinimų pasakyti, ko būtent iš jo norite. Dauguma mylinčių vyrų pasirengę išpildyti jūsų norus, tačiau, deja, dauguma mylinčių moterų nelabai sugeba tuos norus suformuluoti.

Poreikis, kad kitas atspėtų tavo norus greičiausiai “dygsta” iš labai glaudaus kontakto su mama vaikystėje. Pakanka mažyliui sukūkčioti ir mama akimirksniu apgaubia jį savo globa. Šioje būsenoje vaikas patiria tikrą besąlygiškos meilės palaimą. Tik labai ilgai kartu gyvenantys, daug visko vienas kitam apie save išpasakoję sutuoktiniai gali pretenduoti į besąlygišką tarpusavio supratimą. Manau, kiekvienas suaugęs žmogus, jeigu įsimylėjo, įveikia susiliejimo stadiją, kai siekia patirti tuos pačius palaimingus jausmus, kuriuos patyrė vaikystėje.

Labai svarbu išmokti kalbėti apie savo norus ir nenorus su partneriu. Šitaip jūs jam tarsi įteikiate žemėlapį, pagal kurį jis gali geriau orientuotis. Moteris, kuri iš pradžių tyli apie savo svajones, o paskui kaltina partnerį, kad jis neatspėjo ir nesusiprotėjo, sukuria atmosferą, kurioje vyras pastoviai jaučiasi be kaltės kaltas. Palyginkite tris frazes:

  • Aš norėčiau, kad tu dovanotum man gėlių;
  • Iš tavęs niekada nesulauksi gėlių;
  • Aš visada taip džiaugiuosi, kai padovanoji man gėlių!

Pirmą pasisakymą partneris gali traktuoti kaip smurtą ir prievartą, tarytum kažkas verstų jį kažką daryti. Antrasis pasisakymas – agresyvi pozicija, kai žmogus kažkuo konkrečiai apkaltinamas. Tokia frazė pakankamai konfliktiška, po jos vyras dažniausiai užima gynybinę poziciją. Jis gali pradėti dovanoti jums gėles, tačiau tik dėl to, kad nuo jo atsikabintumėte.

Egzistuoja toks dalykas, kaip “pozityvus įtvirtinimas”, kai akcentuojate partnerio dėmesį į tai, kas jums malonu. Trečioji frazė – kaip tik tokio įtvirtinimo pavyzdys. Tai švelnios formos savo troškimų ar emocijų konstatavimas – kaip atsakymas į kito žmogaus veiksmus, neturintis jokio konfliktinio branduolio. Partneriui tai bus savotiškas pasufleravimas, kaip su jumis galima elgtis, o kaip – ne.

O kaipgi vyrų pasaulyje?

Vyrams, žinoma, irgi būdingi lūkesčiai, susiję su moters elgesiu, kurių jie nepratę išsakyti. Pamenu atvejį iš vieno mano kliento gyvenimo. Kai jam buvo keturi metukai, išėjo važinėtis triratuku. Situacija tais laikais buvo ne tokia pavojinga kaip dabar, tada netgi tokie maži vaikai galėjo važinėtis be priežiūros. Jis nuvažiavo ganėtinai toli nuo savo kiemo, o čia staiga pasipylė lietus, ėmė dundėti griaustinis. Berniukas ir toliau mynė pedalus, tačiau buvo labai išsigandęs ir nežinojo, kur važiuoti. Ir staiga tarsi iš po žemių išdygo mama, griebė triratuką už vairo, sustabdė, pasičiupo į glėbį sūnų ir nusinešė namo, gelbėdama nuo griaustinio.

Šiame pasakojime labai daug vyriškų lūkesčių, nukreiptų moters adresu. Jis gali manyti, kad moteris – tai burtininkė, visada žinanti, kas su juo vyksta, kodėl jam liūdna ir kaip su juo elgtis. Žino, kada reikia patylėti, o kada – kalbėti. Ji pasirodo tik tada, kai jam jos reikia, o likusį laiką tik trukdo. Tokie lūkesčiai yra ne kas kita, kaip idealizavimas, kadangi su juo gyvena gyva moteris, kuriai reikalingi kokie nors orientyrai santykiuose: “Dabar, mieloji, aš sprendžiu labai svarbią užduotį, netrukdyk manęs kokią savaitę ir nieko neklausinėk”.

Vyro elgesys, pagrįstas troškimu, kad moteris būtų “telepatė” ir atspėtų jo norus, kelia jai labai didelį nerimą ir vyras susilaukia visiškai priešingo rezultato.

Labai svarbu kalbėti apie savo lūkesčius ir troškimus, nors mūsų kultūroje tai kol kas nepriimta. Aš su pasitenkinimu stebiu, kaip 20-25 metų amžiaus žmonės visiškai kitaip elgiasi partnerystėje, nei tai daro 30-40 metų amžiaus karta. Aš netvirtinu, kad kalbėtis apie viską – gėris. Nemažai dalykų santuokoje reikalauja tylos ir tik tyloje sužydi.

Tiesiog mano praktika rodo, kad pati dažniausia priežastis, dėl kurios skiriasi žmonės – tai neteisingas vienas kito interpretavimas. Kai priešais mane kabinete sėdi pora, kurioje esama ir meilės, ir pasitikėjimo, ir noro būti drauge, bet jai reikia tarpininko, kuris padės išspręsti problemas – šiais atvejais dažniausiai paaiškėja, kad toje šeimoje sutuoktiniai nemoka vienas su kitu kalbėtis apie savo norus, nemoka išsiaiškinti partnerio norų ir interpretuoja kito žmogaus elgesį, remdamiesi savais įsitikinimais.

Labai paprastas pavyzdys: kai vyras blogai jaučiasi ar turi problemų darbe, jam norisi, kad jį paliktų ramybėje. Lygiai taip pat jis elgiasi ir su moterimi: kai mato, kad mylimoji dėl kažko nusiminusi, jis ramiausiai išeina iš kambario ir uždaro paskui save duris. Vyrui tai pats geriausias būdas pasirūpinti, būdas būti geru vyru. O moteris tuo momentu jaučiasi palikta ir vieniša, gali netgi įniršti, kad jis ją metė tokiu sudėtingu momentu.

Kai pradedi jos klausinėti: “O ką jums reiškia, kai vyras išėjo iš kambario”, ji atsako: “Jis manęs nemyli”. Kai to paties paklausi vyro, jis sako: “Aš ja tokiu būdu rūpinuosi”.

Tokių psichologinių lyčių skirtumų – nors vežimu vežk, būtent dėl to taip svarbu pasakyti: “Pabūk su manimi, kai verkiu, man svarbu, kad būtum greta”. Net jeigu skaudu apie tai kalbėti, nes partneris pats nesusiprotėjo. O nesusiprotėjo todėl, kad neprivalo to daryti, jį gamta sukūrė visiškai kitokį.

Dėl to, jei atvirai kalbėsime apie tai, ko mums šiuo momentu labai reikia, didžioji dalis konfliktų paprasčiausiai neprasidės.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *