Svarbiausia santykių taisyklė – išlaikyti atstumą

Laikykitės atstumo! Tai yra svarbiausia taisyklė, iš kurios išplaukia visos kitos.

Kai vyras ir moteris užmezga santykius, jie vienas kitam būna neištyrinėta teritorija. Jie atranda viena skitą ir džiaugiasi kiekvienu žingsniu, žengtu link kito. Jie stengiasi tapti nedaloma visuma, kuri laikoma meilės santykių idealu.

Tačiau su kiekvienu žingsniu suartėjimo link iš santykių dingsta lengvumas ir naujumas. Du žmonės stengiasi atsiverti vienas kitam visiškai, kad partneris galėtų pažinti ir priimti su visais trūkumais. Jie negali su savimi susitaikyti iš vidaus, todėl nori, kad kažkas juos priimtų iš išorės.

Šiame etape dauguma santykių pradeda irti, nes visi nori būti mylimi, bet mažai kas moka mylėti. Negalima priimti kito žmogaus tokio, koks jis yra, jeigu negalime priimti savęs su visomis savybėmis ir ypatumais. Bet apie tai niekas nesusimąsto, ir susiliejimas tęsiasi.

Dėl tų pačių abejonių savimi vyras ir moteris stengiasi prisirišti vienas kitą prie savęs. Jiems atrodo, kad užsidarę viename narvelyje, jie sugebės išsaugoti savo santykius, todėl nori vienas kitą kontroliuoti. Visi tie klausinėjimai apie atskirai praleistą laiką, siekis žinoti viską apie kitą, nuolat palaikyti ryšį – tai yra noras laikyti ranką ant pulso… dėl visa ko.

Tokiu būdu partnerių nepasitikėjimas ir vidinis nerimas skatina juos susilieti, persipinti. Romantiška pasaka apie antrąją pusę, kuri ateis ir užpildys žiojėjančią vidinę tuštumą, – svajonė pasislėpti su savo nerimu kito žmogaus glėbyje. Todėl visiškas suartėjimas laikomas gerų santykių esme.

Šią stiprią jėgą, kuri stumia du žmones į vienas kito glėbį ir reikia pirmiausia nugalėti. Žmones stumia vieną prie kito jų baimės. Baimė būti vienam, gyvenimo baimė, susidūrimo su savo vidiniu pasauliu baimė, atsakomybės baimė, baimė netekti meilės, prarasti artimą žmogų – daugybė baimių ir nerimo. Jų veikiami santykiai greitai praranda savo grynąją pradinę esmę ir tampa būdu pabėgti nuo gyvenimo sunkumų.

Normaliems, sveikiems santykiams tokio susiliejimo visai nereikia. Nebūtina žinoti viską vienam apie kitą, kad patirtume bendravimo malonumą.

Jeigu partneriai nesuvaržo savęs amžinos meilės ir ištikimybės priesaikomis, santykiai dėl to netampa lengvabūdiški ir paviršutiniški, jie pasidaro labiau sąžiningi ir realistiški, todėl malonesni ir ilgalaikiai.

Kad sulaikytume žmogų šalia, nereikia sodinti jo į narvą – reikia suteikti jam laisvę. Būtent baimė prarasti artimą žmogų dažniausiai ir nulemia jo praradimą. Pavydas, įtarinėjimai, siekimas pririšti kitą prie virvutės padaro santykius sunkiais ir varginančiais.

Bet tai dar ne viskas. Niekuo neribojimas suartėjimas turi ir kitų neigiamų bei pavojingų santykiams pasekmių.

Kai tik kyla jausmas, kad tas žmogus priklauso man, iškart atsiranda klaidingas supratimas, kad aš turiu į jį kažkokias teises, galiu kažko iš jo reikalauti, manyti, kad jis man kažką skolingas, kaltinti jį dėl nepatenkintų lūkesčių ir jam primestų įsipareigojimų nevykdymo.

Nuo šio momento partneriai pradeda elgtis įžūliai, manipuliuoti vienas kitu, rodyti kaprizus, pykti, jausti nuoskaudas. Iš santykių pamažu dingsta atsargumas, tolerancija, pakantumas ir pagarba. Dabar jau galima šaukti kitam iš gretimo kambario: „Ei, tu, išvirk man kavos!“ ir panašiai.

Tai, ko vyras ir moteris niekada neleistų sau daryti pirmomis pažinties savaitėmis, tampa norma po pusmečio. Galima pamanyti, kad tai saviraiškos laisvė, bet iš tikrųjų tai yra atsargumo ir savikontrolės praradimas. Tais momentais, kur derėtų susivaldyti, kyla noras visiškai atsipalaiduoti šalia mylimo žmogaus.

Kad išsaugotume santykius, dauguma psichologinių straipsnių pataria demonstratyviai rūpintis vienam kitu. Dirbtinis rūpinimasis nieko neišsprendžia ir visada atrodo iškankintas. Susidomėjimo partneriu praradimas – per mažos distancijos pasekmė. Reikia truputį pasitraukti į šalis vienam nuo kito, ir moteriai vėl bus malonu puoštis dėl vyro, o jam – būti galantišku kavalieriumi (arba įžūliu plėšiku, priklausomai nuo skonio)).

Santykiai – tai žaidimas, įdomus savo procesu, o ne rezultatu. Daug kam atrodo, kad santykių žaidimo tikslas yra pasiekti tokį momentą, kai galima bus pasakyti: „Na, viskas, dabar jis mano!“. Tai yra, kai galima bus užrašyti grifą: „Užduotis įvykdyta – santykiai sureguliuoti“ ir atsipalaiduoti.

Kai atsiranda toks suvokimas, žaidimas iškart netenka savo prasmės ir virsta nuobodžia rutina. Pora ima ristis nuo skardžio žemyn vis didėjančiu greičiu.

Kad išsaugotume santykius, reikia atsisakyti pergalės, aiškumo ir stabilumo siekio, rašo portalas „Kluber‘. Reikia peržengti per savo baimes ir leisti santykiams balansuoti ant žinomybės ir nežinomybės ribos.

Peržengti per baimes ir įprastus stereotipus yra nelengva, tačiau tik taip galima sukurti tikrai lengvus, sąžiningus ir patvarius santykius. Teisė į laisvę gimdo ypatingą, gilų prieraišumą.

Pasisemkite drąsos ir pabandykite laikytis distancijos. Leiskite vienas kitam likti atskirais žmonėmis. Neprilipkite vienas prie kito, nekontroliuokite, neleiskite pasireikšti savininkiškumo jausmui. Būkite savimi, bet nepamirškite, kad šalia yra žmogus, kuris yra brangus ir kuris taip pat turi išlikti savimi. Kontroliuokite save.

Tokia taktika atrodo sudėtinga, varginanti, įtempta, bet tik iki to momento, kai pajusite rezultatą. O dėl jo tikrai verta pasistengti!



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *