Užgesusi moteris

Užgesusi moteris – tai moteris, kuri vieną dieną dėl kažkokios priežasties nusprendė, kad nebenori „degti”. Štai taip ėmė ir užgeso. Tiksliau, prisuko savo „vidinį dagtį” ir nusistatė minimalų leistiną režimą ir dabar tiesiog blausiai rusena…

Kodėl taip būna? Galbūt dėl to, kad iš tiesų pavargo ir daugiau nebegali. Arba dėl to, kad prarado prasmę ir sielą šildantį „kam to reikia”. O gal todėl, kad kitados (kartais ji net neprisimins, kada) papūtė audringo vėjo gūsis ir užgesino jos šviesą. O ji išsigando ir visiškai pamiršo, kad širdyje žino, kaip valdyti savo „dagtį”…

Žvelgiant į ugnį kaip į energiją – ji gali ir kurti, o gali naikinti. Ugnis, kaip natūralus elementas, gali sušildyti, o gali skaudžiai sužeisti ar net sunaikinti. Prisiminkite, kaip elgiasi ugnis – ji gali būti pavojinga, kai jos nekontroliuoja tasai, kuris ją įžiebė, ir tada ji peržengia jai skirtas ribas. Arba gali būti per silpna, kad atlaikytų netikėtą vėjo gūsį ir užgęsta, jei jos niekas nesaugos ir nekurstys.

Vidinė ugnis, kaip vidinės emocinės energijos metafora, taip pat gali suteikti šilumą, sušildyti ir ištirpti, o gali sudeginti iki pelenų, ištrūkusi iš savininko kontrolės. Ji gali sunaikinti ir patį žmogų, ir tuos, kurie jam artimi.

Daugelis moterų taip gyvena – jos paprasčiausiai smilksta, rusena, balansuodamos ant išgyvenimo ribos. Jos neturi pakankamai vidinės jėgos (vidinės ugnies) nei susišildyti save, nei dalytis savo šiluma su kitais. Jos nusprendė, kad neturi pakankamai jėgų vėl įsiliepsnoti. O kai kurios net nebeprašo ir nebesitiki jokios pagalbos. Pavargo… Nebetiki…

Pasitaiko, kad kai kurios bando palaikyti savo vidinę ugnį pasičiupdamos po lašelį šilumos iš įvairių pakampių, iš skirtingų žmonių. Kaulija pagyrimų, pritarimo, laukia komplimentų, dovanų.

Kaip alkani paukščiukai, jos godžiai gaudo kitų žmonių žvilgsnius ir reakcijas į savo pasiekimų rezultatus. „O! Mane pagyrė, mane pastebėjo, reiškia, ne veltui stengiausi!

Ir viskas būtų gerai, tik tokie šaltiniai pernelyg nestabilūs, kadangi laikini. Ir kiekvieną kartą alkanai ir rusenančiai moteriai tenka susigalvoti vis naujų būdų, kaip nusipelnyti naujos ugnelės porcijos, kad dar kurį laiką ištvertų. „Svarbiausia nesustoti, nesulėtinti apsisukimų”, – įsitikinusi tokia vos vos smilkstanti priklausoma moteris, niekaip nenorinti pasiduoti ir persijungti į vidinius šaltinius.

O kai iš šalies nieko gauti nepavyksta, ji kenčia, kankinasi. Ir pyksta. O tada viskas prasideda iš naujo ir dabar ji jau pati nepastebi, jog pateko į užburtą priklausomybės ratą… Priklausomybės nuo pagyrų, pripažinimo, pritarimo – ji vis laukia, kol jos pasiekimai bus pastebėti ir pagirti, ji priklausoma nuo vyrų, nuo įvairiausių materialinių gėrybių ir t.t.

Ji negailestingai blaškosi iš vieno kraštutinumo į kitą – kuo daugiau jėgų iššvaistė, kad gautų ir nusipelnytų porcijos džiaugsmo iš išorės, tuo tuštesnė ir išsekusi ji jaučiasi viduje paskui, kai „pasivijo ir pasiėmė”… Ir tuo daugiau jai reikia laiko atsigauti, tuo galingesnis turi atsirasti naujas išorinis stimulas, kuris ją vėl aktyvuos ir uždegs.

O būna taip, kad tik moteriai tik atrodo, kad ji gyvena ir dega. Arba ji išvis apie tai negalvoja, nes iš tiesų jau seniai yra „perdegusi”. Tik vis dar bijo sau tai pripažinti. „O ką? Einu į darbą, štai kiek daug visko viena nuveikiu!” Tik visa tai saviapgaulė, regimybė, įpakavimas be vidinio turinio.

Tai labai lengva patikrinti. Įsivaizduokite, kad atėjo ilgai lauktas savaitgalio rytas. Nereikia niekur eiti, bėgti, skubėti. Skambina draugė (prieina vaikas ar kažkada mylėtas vyras) ir sako: „Ar jau pažvelgei pro langą? Matei pirmąjį sniegą? Kiek sniego privarė, visi medžiai su baltomis kepurėmis! Eime į parką pasivaikščioti?! Grožis lauke tiesiog stulbinantis! Eime! Dabar!”

Ir pagal tai, kam moteris suteiks pirmenybę ir kaip ji reaguos, daug kas taps suprantama apie ją. Ar eis ji su betarpišku vaikišku malonumu ir smalsumu mėgautis pasakišku grožiu, įkvėpti gryno oro, prisimerkusi nuo dosniai aplinkui pribarstyto pirmojo sniego ryškumo. Negalvodama, ko ji nespėjo padaryti vakar, ką turėtų padaryti šiandien, ir ką jai reikia nuveikti rytoj. O gal nutars jaukiau apsiklostyti antklode ir numos ranka į tą porciją stebuklo, kuris galėjo amžinai apsigyventi jos viduje – šilto malonaus prisiminimo pavidalu ir galėjo tapti puikiausiu kuru jos vidinei liepsnai.

Ženklų, rodančių, kad moteris užgeso ir viso labo rusena, yra pakankamai daug: užgesęs žvilgsnis be žiburėlių akyse, mechaniška šypsena, nes reikia būti mandagia ir „išsaugoti veidą”. Pavargęs, iškankintas kūnas, prasta sveikata ir jėgų stoka. Nebėra pomėgių, troškimų. Nuobodi, niūri, pilka, žvilgsnių netraukianti išvaizda. Negatyvus emocinis fonas – pyktis, nuovargis, apatija, susierzinimas, agresija („atsikabinkite ir nelįskite prie manęs, aš juk nelendu prie jūsų, o jei neatstosite, tada taip užriaumosiu iš įsiūčio, kad maža nepasirodys”). Nebeliko tikėjimo, kad gali būti kitaip. Užplūsta nenoras ir didelis, riebus tingėjimas kažką gyvenime keisti ir išsijudinti…

Tačiau svarbiausias moters perdegimo kriterijus yra tas, kai jai labiau įdomu miegoti, o ne gyventi, juoktis, vaikščioti, mėgautis. Daryti visa tai be priežasties, be progos ir kokios nors globalinės prasmės. Tiesiog gyventi. Su žiburėliais akyse ir šiluma širdyje.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *