Kas yra meilė? Kodėl ji vaidina mūsų gyvenime tokį svarbų vaidmenį? Kodėl visi jos ieško, tačiau suranda tik nedaugelis? Beveik visi mes norime, kad mus mylėtų. Neretai jaučiamės išsekę, nepasitikintys, jei šitas poreikis nepatenkinamas. Ir tuo pat metu beveik nieko nežinome apie meilę ir apie tai, kaip ji įsiliepsnoja. Mums retai kalba apie ją paprastais, suprantamais žodžiais. Ir visgi visi linkę manyti, kad apie meilę kiekvienas žino absoliučiai viską – ir kaip ją dovanoti, ir kaip gauti.
Kad geriau suprastume, kiek mokame dovanoti tikrą meilę, suskirsčiau ją į tris rūšis: „meilė, jeigu…”, „meilė, todėl kad…” ir „meilė, nežiūrint į…”
Gaila, bet šiandien visuomenėje labiausiai išplito egoistiška meilė: „Mylėsiu tave, jeigu…” Šitą frazę galima išgirsti ar perskaityti praktiškai visur. Kartais ji garsiai neištariama, bet būtent ją turi galvoje. Kaip ten bebūtų, prasmė aiški. Aš gausiu tavo meilę tada, kai atitiksiu tavo lūkesčius ir reikalavimus. Visiškai akivaizdu, kad svarbiausias tokios meilės motyvas yra mūsų „Aš”, kuris, iš vienos pusės, siekia savo egoistinių tikslų, iš kitos – reikalauja būti giriamas.
Principu „Mylėsiu tave, jeigu…” pagrįsta meilė – visur aplink mus, kur tik pasižiūrėsime. Geriausiu atveju žmogumi pasinaudojama turint konkrečių savanaudiškų tikslų, blogiausiu – tokia meilė žmogų tiesiog sugriauna, sunaikina. Daugybė santuokų žlugo dėl to, kad jų pagrindą sudarė būtent tokia meilė.
Neretai jauni žmonės, pakliuvę į tokio egoistinio jausmo spąstus, pernelyg vėlai supranta, kad jų nemyli, kad jais paprasčiausiai naudojasi. Liūdna, bet ir nemažai tėvų myli savo vaikus su ta sąlyga „jeigu…”, ir vaikai užauga, įsitikinę, jog tai ir yra tikroji meilė. Naujai auganti karta jau linkusi ne tiek duoti, kiek imti ir meilė, pagrįsta egoizmu, perduodama toliau, sekančioms kartoms.
Meilė su sąlyga „todėl, kad…” tegu ir neideali, bet žymiai patrauklesnį, kadangi čia žmogų bent jau už kažką vertina. Pavyzdžiui, „myliu tave dėl to, kad esi seksualiai patrauklus (populiarus, suteiki man pasitikėjimo jausmą, turi puikų automobilį, rašai romantiškus eilėraščius, primeni man mano tėvą ir t.t.) Čia mylima už kažką tokio, kas atrodo patrauklus, žmogui suteikiami kokie nors teigiamu bruožai.
Tačiau nežiūrint į tokios meilės pliusus, ji veda į rungtyniavimą, skatina nepasitikėjimą. Tasai, kurį myli būtent šiuo būdu, visą laiką jaučia, jog jam reikia nusipelnyti, užsitarnauti šitą meilę. Jeigu mane myli už mano juodus banguotus plaukus, tai kas atsitiks, kai jie pražils ar ims slinkti? Jeigu mane myli už tai, kad turiu naują sportinį automobilį, kas atsitiks, jei jį sudaužysiu ir negalėsiu nusipirkti naujo? Jeigu mane myli už tai, kad esu pirmoji miesto gražuolė, kas bus, kai tas grožis pradės blankti?
Liūdna, bet mes kartais neskubame rodyti savo meilės netgi su sąlyga „todėl, kad…” ir laukiame iki to laiko, kol širdyje kyla apgailestavimas, jog artimieji elgiasi su mumis ne taip, kaip mums norėtųsi. O iš tikrųjų jie paprasčiausiai kopijuoja mūsų elgesį su jais. Jeigu neišmoksime reikšti meilės „todėl, kad…” – niekada nesugebėsime pereiti į naują lygmenį – meilę „nežiūrint į…”
Skirtingai nei aukščiau aprašyta meilė, meilė su sąlyga „nežiūrint į…” iš esmės apskritai neturi jokių sąlygų. Šita meilė nieko nelaukia mainais ir pati duoda viską, ką gali. Ji nepriklauso nuo patrauklumo ar kokių nors kitų mylimo žmogaus bruožų. Ji nepriklauso nuo to, kokią padėtį žmogus užima visuomenėje, ar jis turtingas, ar vargšas. Tokia meilė pajėgi nekreipti dėmesio į vienokias ar kitokias klaidas, netobulumą, ji pajėgi mylėti žmogų, kuris, atrodytų, visai nevertas meilės.
Ji gali įžvelgti grožį ir patrauklumą tame, kas atrodo niekam tikęs, vertę – pačiame nusivylime. Visiems mums reikia tokios meilės, tačiau, deja, sulaukia jos nedaugelis ir dar mažiau tų, kurie žino, kaip tokią meilę duoti. Tikrąją meilę.
Tokia meilė – retenybė, ir dėl to turi didžiulę paklausą. Pamokslininkai rėžia apie ją pamokslus, mokytojai pasakoja per pamokas, tėvai laukia jos iš vaikų, vaikai – iš tėvų. Daugelis gauna jos lygiai tiek, kiek būtina, kad norėtųsi daugiau. Tačiau ji egzistuoja ir būtina išmokti ją dovanoti. Ne tiek dėl to, kad mainais gautume tokią pat meilę, kiek dėl to, kad taptume laimingais, suvokę, jog sugebame mylėti nežiūrint į nieką.
