Galbūt teko susidurti su tokia situacija: žmogus užmezga santykius (draugiškus ar romantiškus), nuoširdžiai domisi savo partneriu, tačiau tam tikru momentu staiga atvėsta ir pradeda tolti.
Tai – vienas iš būdų išvengti tikro, realaus emocinio artumo. Tokia baimė – viena iš psichologinės gynybos rūšių. Šio tipo prieraišumo sutrikimas dar vadinamas kontrpriklausomybe.
Kontrpriklausomi žmonės iš tikrųjų protu ir jausmais trokšta užmegzti artimus santykius, tačiau pasąmoningai jų bijo ir įvairiais būdais jų vengia.
Vienas iš jų – idealų kūrimas, idealių vaizdinių, susijusių su santykiais ir mylimu žmogumi, konstravimas. Realiame gyvenime tokiems vaizdiniams niekas neprilygs ir negalės prilygti, tai neįmanoma.
Taip pat būdingas noras pačiam tapti idealiu – šitokiu būdu atsiranda nuostata, kad santykius sukurti gali tik tobuli žmonės. Kaip taisyklė, tokiu atveju žmogus visą savo laiką užpildo kokia nors papildoma veikla ir tuo pačiu metu jis įsitikinęs, kad viskas aplink jį yra negatyvu.
Artumo baimės priežastys
Kontrpriklausomybė paprastai siejama su pažeidžiamumo jausmu, su baime būti atstumtam.
Tačiau gali būti ir daugiau priežasčių:
Greičiausiai tasasi žmogus nebuvo priimtas ir suprastas ankstesniuose santykiuose, ar tai būtų šeima, draugai, ar buvę buvę mylimieji. Žinoma, kaip ir daugelio psichologinių traumų, mūsų aptariamos problemos šaknys siekia ankstyvą vaikystę.
Galbūt vaikas negavo pakankamai tėvų rūpesčio (pavyzdžiui, tėvai pernelyg daug laiko praleisdavo darbe), galbūt jam buvo keliami pernelyg dideli reikalavimai, dėl ko susiformavo įsitikinimas, kad meilę „reikia užsitarnauti“
Taip pat gali būti, kad vaikas pernelyg anksti atsiskyrė nuo mamos, todėl jam neužteko globos, meilės, šilumos. Ir ši trauma išliko visam gyvenimui. Dabar jam bet kokie santykiai asocijuojasi su skausmu, dėl to paprasčiau išvis tų santykių nepradėti, nei kuriuo nors momentu vėl pasijausti atstumtu
