Neseniai viename socialiniame tinkle atviroje diskusijoje mergina uždavė sau klausimą – kodėl nesiklosto jos santykiai. Ji papasakojo, kad nuolat ieško vyriškio, kuris ją mylėtų, bet niekaip negali jo rasti. Kas čia galėtų būti ne taip?
Apskritai tai visiškai normalus noras, netgi poreikis – būti mylimam. Padariau prielaidą, kad galbūt ji labiau dėmesį kreipia į tai, ką pati gaus santykiuose, tačiau negalvoja apie tai, ką norėtų duoti kitam žmogui? Ir kad galbūt toks susikoncentravimas – tik pačiai gauti, tinka ne visiems ir gali sukelti sunkumų.
Daug žmonių prisijungė prie mano komentaro, tačiau viena iš diskusijos dalyvių suabejojo manimi, sakydama, kad kaip aš apskritai galiu taip kalbėti, jog moteris turi dar ir pati kažką santykiuose duoti? Kad tada tai bus kažkokie komerciniai santykiai – tu man, aš tau. Siūlau šiek tiek pasamprotauti šia tema.
Pradėkime nuo to, kad kiekvienas žmogus meilę, tiksliau, jos pasireiškimą, traktuoja savaip. Kažkam ji susijusi su rūpesčiu, kitam – su pinigais, seksu ar įdomiu bendravimu. Daugelis tikriausiai yra girdėję apie G. Čapmano knygą „5 meilės kalbos”.
Pavyzdžiui, Erichas Frommas meilę apibūdina kaip aktyvų jausmą, susijusį su rūpinimusi kito žmogaus tobulėjimu, nuoširdžiu domėjimusi kitu žmogumi, įskaitant seksualinį domėjimąsi. Tačiau šiandien keliamas klausimas yra šiek tiek kitame kontekste. Kalba eina būtent apie šį davimo ir ėmimo balansą santykiuose.
Tai štai – ar santykiuose būtina laukti atpildo už „investicijas”? Negaliu kalbėti už visus. Kiekvienam žmogui visa tai labai individualu. Bent jau todėl, kad kiekvienas į santykius eina turėdamas savų tikslų, siekdamas patenkinti savo individualius poreikius. Būtų gerai visa tai aiškiai suvokti, tada bus mažiau problemų. O jei ne – gali kilti bendrų pretenzijų: „Man trūksta tavo palaikymo, meilės, dėmesio.” Kai pradedi aiškintis, kuo konkrečiai tai turėtų būti išreikšta, dažnai gali susidurti su sunkumais, žmogus negali aiškiai suformuluoti savo paties pretenzijų. O jeigu taip, tai kaip aš galiu duoti/gauti, jei pats nežinau, ko noriu ir kas tai galėtų būti?
Be to, santykiai – tai visgi abipusiai mainai. Jeigu tokių mainų nėra, tuomet tai nelygiaverčiai santykiai, o greičiau naudojimasis. Naudojimasis – tai savo poreikių tenkinimas kito asmens sąskaita, nieko neduodant mainais.
O štai pati mainų forma gali būti skirtinga – kažkas duoda seksą, kažkas – pinigų. Kažkas duoda rūpestį, o mainais gauna pinigus. Kažkas abipusiai keičiasi parama, susidomėjimu, laiku.
Būtų gerai suvokti savo individualų „arsenalą” ir išmokti juo naudotis. Ir mums visiems reikėtų dėl to susitarti. Ko kam iš ko reikia. Pavyzdžiui, man reikia, kad vyras parneštų namo pinigų, o aš pasiimsi savo žinion visą namų ūkį. Arba aš ieškau partnerio laisvalaikiui, o jis – taip pat. Tada abu nuolat ieškosime ir siūlysime vienas kitam kokios nors naujos veiklos. Likusius klausimus spręsime savarankiškai. Arba kuriame bendrą verslo projektą, arba norime vaikų, abu investuojame į šiuos bendrus tikslus, kas ką galime, pasiskirstydami pareigomis ir krūviu.
Žinoma, yra santykių formatas, kai vienas tik ima, o kitas duoda. Vaikų ir tėvų, nesubrendusių psichologiškai žmonių santykių formatas. Tokie santykiai taip pat egzistuoja suaugusių, bet taip iki galo ir nesubrendusių žmonių tarpe. Tačiau nebe grynuoju pavidalu. „Tėvas/Mama” taip pat gauna, kaip taisyklė, kontrolę ir valdžią „vaiko pozicijoje” esančiam asmeniui. Ir kiekvienas už tai užmoka savo kainą.
