Žinote, kas stebina? Visos princesės turi kokį nors vardą, visos turi savitą charakterį: Pelenė, Snieguolė… O vyriškas vaidmuo visur standartinis: princas ant balto žirgo, o vardo jis paprasčiausiai neturi. Kodėl?

Akivaizdu, kad visos pasakos yra apie merginas, turinčias problemų. Vieną tėtis už bausmę bokšte uždarė, kita negali sugyventi su pamote. Todėl joms ne aistringa meilė galvoje, jos svajoja tik apie viena – kad atjotų pagaliau koks nors princas, nesvarbu kas jis toks bebūtų, svarbu, kad išgelbėtų nuo namiškių teroro.

O kaip nutinka gyvenime?

Kuo blogiau, tuo geriau. Kuo merginai gyvenime sunkiau, tuo daugiau ji svajoja.

Paprasta, normali mergina iš ramios šeimos nekelia per didelių reikalavimų savo svajonių vyrui, ji tiesiog išteka už kokio nors Petriuko iš gretimo privažiavimo. Gaunasi gera ir stipri šeima, kurioje viskas aišku ir suprantama.

Žmonės žino, ko gali ir ko negali tikėtis, ir vertina vienas kitą vien dėl to, kad yra panašūs. Ir jeigu jiems pavyksta ko nors pasiekti, tai įvyksta bendromis pastangomis.

O žemos savivertės merginos visada svajoja apie ką nors geresnį. Nes pačios jaučiasi esančios kažkur nelabai aukštai, švelniai tariant.

Kaip tik jos ir svajoja apie princus su baltais žirgais. Kadangi tik princas pačiu stebuklingiausiu būdu gali ją ištempti iš keblios padėties, padidinti jos savivertę tuo, kad pasirinko būtent ją.

Tačiau gyvenime būna taip: arba princas neatjoja, nes depresiją kenčiančią merginą lengva pražiopsoti ir nušuoliuoti toliau. Arba atkaukši pasagomis arklys. Vienas, be princo.

Štai kodėl problemos turi būti išspręstos laiku. Su saviverte būtina dirbti pačiai moteriai. Kad užplūdus didžiulei meilei, jai ir be princų visai neblogai gyventųsi.

.