Prisirišimo prie seksualinio partnerio formavimosi stilių sąlygoja pati fiziologinė žmogaus prigimtis.
O kadangi vyrų ir moterų fiziologija gana smarkiai skiriasi, tai skiriasi ir prisirišimo stiliai.
Po seksualinio artumo kiekvienas partneris patiria galingą ištiso hormonų kokteilio išsiskyrimą į kraują.
Vyraujanti šio kokteilio sudėtinė dalis moterims yra oksitocinas – prisirišimo hormonas, dėl kurio moterys tampa emocijų, kuriuos pradeda jausti savo seksualiniam partneriui, įkaitėmis.
Ir net jeigu šis konkretus vyras netinka moteriai ilgalaikiams santykiams ar santuokai, arba jie vos pažįstami, oksitocinas vis tiek atlieka savo „juodą darbą” – moteris įsimyli vyrą.
Ypač jeigu seksas su juo buvo geras.
Tokiais atvejais moterys dažniausiai kalba apie prieštaringus jausmus savo seksualiniam partneriui.
Tai skamba maždaug taip: „Suprantu, kad jis man absoliučiai netinka, bet aš be jo negaliu!”
Ji jaučia kankinantį konfliktą tarp sveiko proto ir širdies.
Ir kai moteris vis dėlto nusprendžia nutraukti santykius su netinkamu vyru, jai gali būti labai skausminga ir sunku nukirpti šią „bambagyslę”.
Su vyrais yra kiek kitaip.
Vyro hormonų kokteilis susimaišo iš kitų komponentų, todėl prisirišimas išryškėja per ilgesnį laiką arba gali visai neišryškėti.
Be to, vyro smegenys (kitaip nei moters) dėl savo fiziologijos geba atskirti meilę ir seksą.
Todėl vyras gali praleisti valandų valandas lovoje su moterimi, visiškai jos neįsimylėdamas.
Kokią galima būtų iš to padaryti išvadą?
Moterims, na, bent jau štai tokią: jei pačios žinote šį savo ypatumą žaibiškai įsimylėti po sekso, vadinasi, reikia rinktis, vertus jūsų meilės.
