Kodėl taip mėgaujamės barniais?

Žinote, kaip būna. Žvelgi į kokią nors porą ir nesupranti. Lyg ir viskas gerai, ramu santykiuose, gyvena sau, ir tiek. Tačiau visą laiką barasi. Kivirčijasi, rėkia, galbūt netgi pešasi… O paskui gyvena toliau. Iškyla klausimas: „O kam?”

Kartais susidaro įspūdis, kad partneris tarsi specialiai ieško preteksto barniams ir konfliktams. Žiūrinėja socialinius tinklus, tardo, kamantinėja, pyksta dėl smulkmenų, prisimena senas skriaudas. Tarytum kaulydamas ryškių emocijų.

Priežasčių gali būti keletas.

Dėmesio reikalavimas

Kiekvienas turime bazinį vaikiškų reakcijų rinkinį, kuriuo „sėkmingai” naudojamės ir suaugusiame gyvenime.

Mums amžinai trūksta dėmesio. Esame labai egoistiški iš prigimties (visa tai – iš vaikystės) ir reikalaujame, kad visas pasaulis gyventų mūsų labui ir pagal mūsų taisykles. Kai jaučiame netikrumą, kai negalime patenkinti savo poreikio sulaukti dėmesio, ieškome jo išorėje.

Norisi šilumos ir rūpestingumo, meilės ir pakantumo, pradedant klausimu: „Kaip praėjo tavo diena”, baigiant apsikabinimu ir „Viskas bus gerai”. Ir labai dažnai to negauname. Nes pasaulis taip sutvarkytas, kad šito nori visi ir pastoviai reikalauja vienas iš kito.

Imti ir paprasčiausiai paprašyti – gėda. Mes išdidžiai pakeliame galvą ir galvojame: „Jis pats turi rodyti man dėmesį, aš neprivalau jo šito prašyti”. Juk mūsų vidinis vaikas nemoka plėtoti brandžių, suaugusių santykių. Jis įprato, kad mama, vos išgirdusi verksmą, tučtuojau duos, ko reikia jos mažyliui.

Mes svaidomės užuominomis, manipuliuojame… Tik niekas į tai neatsiliepia. Tada į galvą šauna nuostabus sprendimas. Jis, žinoma, labai vaikiškas, bet užtat toks veiksmingas! Mes generuojame negatyvą. Būdų tai padaryti – milijonai. Pavydas, priekaištai, nekalbadieniai, ašaros, nervai, isterijos…

Į tokią ataką partneris paprasčiausiai negali nereaguoti.

Užtaisiau skandalą – susilaukiau dėmesio.

Ir nors malonumo toks dėmesys neteikia, pasąmoningai mes visgi gauname, ko norėjome. Reakcija įsitvirtina.

Aštrios emocijos

Mūsų gyvenimą sudaro ne tiek įvykiai, kiek emocinės reakcijos į tuos įvykius. Turbūt sutiksite, kad gyvenime pastoviai norisi patirti aštrių emocijų, kad pasijaustum gyvu žmogumi.

Nyki rutina, kasdien tas pats per tą patį, darbas, buitiniai rūpesčiai, ligos, sunkumai, vaikų priežiūra… Visa tai kelia nuobodulį ir dažniausiai neteikia jokio džiaugsmo. Mes ne gyvename, o klajojame nuo vienos problemos link kitos, leisdami laisvalaikį beprasmiškai gulėdami ant sofos.

Gyvenimas tarsi eina pro šalį. O juk taip norisi kažką jausti! Polėkį… Aistrą… Tik kur paimti tokių emocijų visoje toje nykioje buityje?

Dėl to emocijų mes ieškome santykiuose. Ir pasirenkame, vėlgi – iš įpročio, patį paprasčiausią, tegu ir mus pačius griaunantį kelią – konfliktą.

Pasąmoningai pasirenkame santykiams tuos žmones, su kuriais patirsime aštrias emocijas. Skausmas ir kančios, kurios įsiminė mums dar paauglystėje, svaigina galvą. Kaip mazochistai mes vis iš naujo ir iš naujo ieškome kančių, kurios apimtų visą mūsų dėmesį ir išlaisvintų nuo beprasmiško egzistavimo ir kasdieninės rutinos.

Santykių baimė

O pasitaiko dar „kietesnių” dalykėlių. Mūsų protuose gyvena didžiulė santykių baimė. Mums norisi meilės, šilumos, tačiau mes patys netikime, kad tokie santykiai galimi. Gyvenimiška patirtis, požiūris į pasaulį, filmai, knygos… Viskas byloja apie tai, kad būti laimingu santykiuose neįmanoma.

Kitiems pasisekė dar mažiau. Išgyvenę asmeninę tragediją, iš visų kitų santykių jie laukia tragedijos pasikartojimo.

Tokios frazės, kaip: „Meilės nėra. Aš nemoku mylėti. Manęs niekas nepamils” – tampa lozungu, kuriant naujus santykius. Ir viskam vadovauti ima baimė.

Pasąmonėje mes suprantame, kad meilė egzistuoja, kad ji gali būti graži ir laiminga, tačiau, kad ji ateitų, teks iš naujo patikėti, atsiverti pasauliui, nusiimti šarvus. Tapti pažeidžiamu.

O tai – pernelyg baisu. Juk viskas gali vėl pasibaigti nepakeliamu skausmu. O kam norisi skausmo? Niekam.

Ir štai mes vėl pasirenkame tuos, kurie patvirtins mūsų teoriją apie žiaurų pasaulį, apie tai, kad laimingi santykiai neįmanomi. Pasirenkame žmones, kurie atitiks būtent šitą požiūrį į pasaulį.

Rėkiame, šaukiame, priešinamės, daužome lėkštes ir verkiame. Protestuojame prieš tai, kam patys absoliučiai pritariame.

Įvarome save į bejėgiškumo spąstus ir kaip pasmerktieji dūliname ta linkme.

Konfliktas – tai visada pasirinkimas ir sprendimas

Dažniausiai tai būna pasąmoningas sprendimas ir pasirinkimas. Sustoti galima, tik labai sunku ir sudėtinga.

Kad įveiktume save ir ištrūktume iš užburto konfliktiškų santykių rato, būtina priimti sprendimą: „Aš daugiau nebenoriu kankintis”.

Tik aš dabar kalbu ne apie tai, kad reikia užsidaryti ir niekuo daugiau netikėti.

Kalbu apie kitką.

Reikia priimti sprendimą daugiau nekentėti. Nebejausti šios psichikai labai pavojingos būsenos. Reikia priimti sprendimą tapti laimingu. Pamilti save ir išmokti visada rinktis asmeninės laimės naudai.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *