Mama, vienatvė, katės

Tikriausiai žinote tuos anekdotus apie vienišas moteris, gyvenančias su katėmis. Felinoterapija – puikus dalykas, su sąlyga, jog tai daroma savanoriškai. Bet jeigu tu jauna moteris, o mama tavęs nepaleidžia, katės tikrai nepadės pasiekti gyvenimo pilnatvės.

Pavyzdys.

Tėvas mirė, kai jai buvo 10, o mamai 31 metai. Dabar jai pačiai trisdešimt vieneri, o mamai – 52. Gyvena ji su mama ir katėmis. Pūkuotomis, murkiančiomis, su charakteriu, nepriklausomomis. Iš viso – 8 vnt. kačių. Kiekvieną vakarą ji keičia kraiką, maitina, valo, perka pašarą. Jei atsiranda galimybė nueiti į pasimatymą, susitikti su draugėmis, mama tik gūžteli pečiais ir parodo kates, atseit, “eik, eik, jos pačios save prižiūrės”.

Ji, žinoma, mėgino išeiti nuo viso to, netgi turėjo rimtų santykių. Tačiau pastoviai kažkas sutrukdydavo. Pavyzdžiui, susirgdavo mama. Trumpiau tariant, visada atsirasdavo priežasčių likti gyventi su mamyte.

Neseniai ji prisiminė, kaip mama dažnai kartodavo po tėvo mirties: “Štai ir tu užaugsi, paliksi mane, kaip tėtis paliko” arba “Tu juk visada liksi su manimi?”

Ar teko susidurti su panašiomis situacijomis? Kai bet kokie bandymai išeiti į savarankišką gyvenimą susiduria su manipuliavimu kaltės, gėdos jausmais, asmeninės erdvės pažeidimais, asmenybės brendimo traumomis? Kai mamai tu ne šiaip vaikas, bet ir partnerė (vietoje vyro) – emocinio prisirišimo, meilės prasme.

Katės, žinoma, gydo, tačiau jos nepadės pasiekti gyvenimo pilnatvės, kaip jau buvo sakyta. Vaikas, kuriuo kažkas emociškai naudojasi kaip suaugusiu žmogumi, jaučia vien ištuštėjimą ir kenčia, neturėdamas jam reikšmingo suaugusio.

Kaip galima būtų padėti?

Pirmiausia reikėtų suprasti savo gyvenimo scenarijų ir kaip jumis manipuliuoja mama. Išmokti pasakyti “Ne” ir apibrėžti lanksčias asmenines ribas. Būtina galų gale savarankiškai ištyrinėti manipuliavimo būdus, o dar labai svarbu pradėti mylėti save besąlygiškai, be vertinimų.

Neseniai tiesioginiame eteryje manęs paklausė: “O jeigu man vienai gera, jei aš apskritai mėgstu būti viena – tai blogai?” Atsakiau, kad nieko gero – kai jaučiate, jog blogai. O jeigu viskas normalu, patinka ir nemaudžia širdies, tai kurti šeimą, kad atitiktum visuomenės ar dar kokius nors stereotipus – tikrai neverta.

Čia svarbiausia suprasti, kuo pagrįstas vienatvės troškimas. Gal, pavyzdžiui, kokia nors baime?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *