Dažnai jau suaugę vyrai ir moterys puoselėja iliuziją, kad gali užsitarnauti, nusipelnyti meilę. Užsidirbti ją kaip medalį – sunkiu, atkakliu, pasiaukojančiu darbu.

Arba priversti kitą žmogų pamilti juos taip stipriai, kaip jiems norisi.

Tačiau taip, deja, niekada nenutinka.

Jų pagalbą ir rūpestį – priima. Jų paslaugomis – naudojasi. Dėkoja. Pastebi. Rūpinasi. Tačiau mylėti dėl viso to nepradeda. Visų pirma dėl to, kad meilės neįmanoma užsitarnauti.

Taip, tai labai liūdnas ir apmaudus faktas. Daugumą dar vaikystėje mus žiauriai apgavo. Įkalė absoliučiai melagingą idėją, kad meilę galėsime užsitarnauti, jei būsime paklusniais (ir nuolat pačius save išduodančiais) vaikais.

Tai netiesa. Meilė pati ateina. Arba tai atsitinka, arba ne. Štai ir viskas.

Suaugę žmonės bando stengtis iš paskutiniųjų arba ima taikytis prie kitų, derintis, kad visgi uždirbtų tai, kas neuždirbama. Ir kai tokios strategijos dėsningai nesuveikia, jie ima lakstyti pas psichologus, kad tie išmokytų dar labiau stengtis.

Kiekvieną kartą, kai pasakau, jog meilės neįmanoma užsitarnauti, matau prieš save iš nuostabos išplėstas akis. O paskui iš tų akių pabyra ašaros, kai žmogus pagaliau suvokia, kiek gyvenimo metų tuščiai iššvaistė, siekdamas to, ko pasiekti neįmanoma.

Žmonės niekaip negali patikėti, kad išeikvojo tiek daug pastangų, stengdamiesi užsidirbti tai, kas teisėtai jiems priklauso nuo pat gimimo. Priklauso tiesiog todėl, kad jie egzistuoja šiame pasaulyje.

Kitas žiaurus iš vaikystės atsineštas melas – idėja, kad ne visi žmonės yra verti meilės.

Paklusnūs – verti, o nepaklusnūs – neverti. Mergaitės vertos, berniukai – ne. Savi žmonės verti, o kiti – ne. Mokslo pirmūnai verti, atsiliekantys – nelabai.

Tačiau meilė – nediskriminuoja. Jos verti visi. Ne dėl to, ką ir kaip jie daro, o dėl to, kad jie egzistuoja. Egzistuoja būtent tokie, kokie yra. Kiekvieną sekundę.

Jokie poelgiai negali atimti iš žmogaus teisės į meilę. Netgi patys baisiausi. Galima iš žmogaus atimti laisvę, nuosavybę ar netgi gyvybę. Bet ne teisę į meilę. Ir ne pačią meilę.

O dar mums aiškino, kad meilę galima atimti. Tiesiog atimti ir daugiau nebeduoti, jeigu kažkas nepatiks. Ir vėlgi – melas.

Atimti galima dėmesį, rūpestį, pagalbą. Tačiau meilė, jeigu ji egzistuoja, egzistuos ir toliau. Galima patirti įsimylėjimą ir pamatyti, kaip jis palaipsniui išsigaruoja. Bet kai užkopi iki tikros meilės, ji jau niekur negali pradingti. Ji jau yra. Galima nustoti kartu gyventi, liautis bendrauti, tačiau meilė išlieka kaip jausmas tam žmogui. Tie, kurie ją patyrė, puikiai tai žino.

Galima užsitarnauti pagarbą, pasitikėjimą, dėkingumą. Galima nuolat atiduoti paskutinį, ką turime ir mainais tikėtis neįmanomo, dėl to žmonės provokuoja kituose gėdos, kaltės, pasibjaurėjimo ar pykčio jausmus. Tačiau ne meilės jausmą.

Ir su tuo teks susitaikyti, teks priimti faktą, kad ne visi mus pamils taip, kaip to trokštame. Net jeigu to labai, labai, labai norėsime. Net jeigu dėsime visas įmanomas ir neįmanomas pastangas ir visus pasaulio turtus paklosime kitam po kojomis.

Mes galime apsimesti, kad nelabai ir norėjosi. Kad galime ir taip gyventi. Tačiau tiesa ta, kad žmogus yra labai pažeidžiamas visais tais atvejais, kai kalbama apie meilę. Kad jam jos labai reikia. Ir kad galima tik atsiverti kitam, parodžius visą savo pažeidžiamumą ir paprašyti. Paprašyti ir su neramiu virpuliu laukti, kaip atsišauks pasaulis. Nes garantijų šioje sferoje nėra ir būti negali.

Galbūt aplinkiniai atsilieps, tada žmogus galės augti, stiprėti, patirti, kas yra abipusiškumas ir pats pamilti. O gali atsitikti taip, kad jam teks iškęsti daug nusivylimų, atstūmimų ir širdies skausmo. Galbūt teks realiai sielvartauti. Išgyventi visą tą skausmą su viltimi, kad emocinės žaizdos laikui bėgant užgis, jeigu jų neslėpsite ir nemaskuosite. Galbūt būsite sužeistas, tačiau tikras. Galbūt jausitės bejėgis kažkieno akivaizdoje, tačiau autentiškas ir gyvas žmogus.

O dar meilės prigimties suvokimas suteikia daug laisvės. Laisvės, kadangi jau nebereikia meilės ieškoti, stengtis uždirbti ar pritraukti. Galima tiesiog žengti savo keliu ir atsipalaiduoti, nes nuo jūsų ne tiek jau daug kas priklauso. Nebebus nereikalingo, o svarbiausia – nepakeliamo krūvio. Ir tai – didelis džiaugsmas. O prie džiaugsmo labai greitai prisijungia ir meilė. Patys pamatysite.