Moteris – kaip rožė

Ar lengva tau pasakyti: “Aš – moteris! Kokia laimė gimti moterimi!”?

Norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais. Kai kurios importinės olandiškos rožės neretai nespėja išskleisti žiedų, jos taip ir nuvysta nepražydusios. Kad būtų išsaugotas jų grožis ir šviežumas, gėles apdoroja chemikalais, dėl to jos neskleidžia aromato ir neturi jėgų iki galo išskleisti žiedų.

Šiuolaikinė moteris man panaši į tokią olandišką rožę. Jai baisiai norisi išsaugoti “merginos” būseną ir nėra jokio noro pereiti į būseną “moteris”. Norisi, kad ją laikytų mergina bet kokiame amžiuje. Trisdešimtmetė mergina, keturiasdešimtmetė mergina, penkiasdešimtmetį atšventusi mergina… O jeigu trisdešimtmetę pavadinsime moterimi – baisiai įsižeis. Žodis “moteris” tapo įžeidimų, štai iki ko nusiritome.

Visiškai suprantama, kad joms norisi atrodyti jaunomis. Bet juk galima turėti jauną kūną ir atsiskleidusią, pražydusią moterišką jėgą…

Kai gyvename būsenoje “mergina” – esame neišsiskleidę pumpurai, mūsų moteriškos energijos nepasireiškia. Mes neskleidžiame moteriškumo, moteriško aromato, brandumo, patrauklumo. Mergina – tai jaunystė, nekaltybė, tyrumas. Tokia būsena aktuali iki maždaug 21 metų. Būtent už šios ribos moteris pražysta, prasiskleidžia kaip gėlė ir tampa tikra moterimi.

Moters gyvenime yra keturi augimo ir brandos etapai – mergaitė, mergina, moteris ir pagyvenusi moteris. Kiekviena būsena atitinka amžių ir turi konkrečius uždavinius. Tačiau mūsų kultūroje apie tai niekas nekalba. Dar daugiau – uždėtas griežtas tabu moteriškumui kaip būsenai ir dėl to mums labai baisu tapti tikromis moterimis.

Panagrinėkime tas būsenas detaliau.

Mergaitė – tai amžius, kai formuojasi moteriškas elgesys. Jeigu mergaitei niekas netrukdys, ji pati išsivystys į tikrą moterį. Papuošalai, kosmetika, pasimatuoti mamos aukštakulnius, pasisukinėti priešais veidrodį, noras pasipuošti, sužavėti, būti pastebėtai, džiuginti aplinkinius – visa tai būtina, kad taptum moterimi. Per šią patirtį mergaitė mokosi save priimti, formuoja savo pasaulio grožio sampratą. Būtent šiame amžiuje mergaitė mokosi sužavėti, paprašyti, įgyvendinti savo troškimus – lengvai, moteriškai. Ne veltui tėčiai taip myli savo mažąsias ir negali joms pasakyti “ne”. Tėvo dėka mergaitė įgyja bendravimo su vyrais patirties. O jeigu mergaitei viskas draudžiama, jeigu ją dažnai bara, paskui jai labai baisu būti savimi, būti moterimi ir gyventi, kaip liepia prigimtis.

Mergina – tai būsena, kai formuojasi seksualumas. Jis ateina drauge su prasidėjusiomis mėnesinėmis. Senovės kultūrose buvo atliekami specialūs įšventinimai, po kurių mergaitės įgydavo kitą, aukštesnį – merginos statusą. Merginos būsenoje pradeda formuotis ir atsiskleisti kūrybinė energija, kūnas ir siela ruošiami gyvybės ir gyvenimo kūrimui. Šiame amžiuje mergina suvokia savo grožį ir savo moteriškumą – bendraudama su vaikinais ji mokosi rinktis sau porą. Išsiaiškina, kuris iš jų “princas”, o kuris – “apgaulingas princas”. Mokosi saugoti skaistumą ir vertinti save.

Nekaltybės praradimas tampa formaliu perėjimu iš merginos statuso į moters statusą. Tačiau kad taptum tikra moterimi to nepakanka. Yra moterų, kurios jau tapo mamomis, o savo moteriškos prigimties taip ir neatskleidė.

Moteris – tai būsena, kai tu jau suaugusi, jauti atsakomybę, esi savarankiška, pasitiki savimi ir turi vidinę jėgą. Būtent vidinė branda atskleidžia moterišką jėgą – pačią galingiausią jėgą šioje planetoje. Šitai jėgai nepajėgus atsispirti nė vienas vyras.

Kas tai per jėga?

Tai meilės ir kūrybinės energijos galia. Šia galia pasaulis mus apdovanojo, padovanodamas mums moterišką kūną. Du centrai – širdies ir seksualinis – meilės ir kūrybos centrai. Apjungdama šių dviejų centrų energiją savyje, moteris tampa patraukli, viliojanti, karališka, dieviška.

Kokios savybės paverčia moterį tikrąja moterimi?

Pasitikėjimas savimi, aukšta savivertė, atvira širdis, meilė savo kūnui, savojo seksualumo pripažinimas, pagarba sau, meilė sau, meilė pasauliui, gerumas, gailestingumas, sugebėjimas pakovoti už save, sugebėjimas pasakyti “ne”, gebėjimas sekti savo širdimi ir dar daugybė dalykų.

Tikros moters uždavinys – gimdyti.

Gimdyti vaikus, gimdyti projektus, kurti pasaulį, kurti šeimą, gimdyti naują Visatą, pasitelkus į pagalbą vyrą ir aukščiausias jėgas.

Iš čia ir štai tokio tipo frazės: “Ko nori moteris – to nori Dievas”. Dėl to gimti moterimi – didžiulė laimė. Fantastiškas malonumas kurti, sugalvoti, įgyvendinti. Kurti – tai ir reiškia laikytis savo prigimties. Tai ir yra moteriškumo pasireiškimas. O kad galėtum kurti, negali būti tuščia, tuščiavidurė ir nevalia iššvaistyti savo galios kur pakliuvo ir kam pakliuvo. Būtina sugebėti save saugoti ir tausoti. Apie visa tai galima kalbėti be pabaigos, be galo plati tema.

Pagyvenusios moters būsena – tai amžius, kai moteris tampa žinių, giminės saugotoja. Tampa mokytoja ir auklėtoja savo įpėdiniams. Tai amžius, kai moteris perkopia 60 metų. Ji – išminties šaltinis ir jos uždavinys – perduoti sukauptas žinias giminei.

Gaila, bet dėl hipergloba pasižyminčio auklėjimo ir dėl to, kad visuomenė moterims įpiršo vyriškus elgesio modelius, šiuolaikinės moterys dažniausiai taip ir neatskleidžia savo tikrojo moteriškumo. Arba tai įvyksta žymiai vėliau, nei reikėtų. Perėjimas iš būsenos į būseną dažniausiai vyksta sulėtintai ir infantiliai.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *