Šis mitas tvirtai įkaltas kiekvienos moters galvoje nuo vaikystės – apie tai, kaip ji susiras savo antrą puselę (apie vyrus galima pasakyti tą patį).

Kažkas perpjovė žmogų per pusę, ir dabar bastosi tos dvi puselės po pasaulį, ieškodamos viena kitos.

Kai tik eilinį kartą su kuo nors susipažįsta, merginos atidžiai įsižiūrį į sutiktą vyriškį: ar nebus jis tas pats – jos vienintelis.

Tačiau dažniau nutinka štai kaip: moteris įsimyli ir visiškai ištirpsta savo partneryje. Sau gali netgi pusės nuosavos asmenybės nepasilikti. Kito žmogaus norai ir poreikiai jai staiga tampa svarbesni už jos pačios troškimus ir poreikius

Mes esame jau nebe pirma žmonių karta, užauginta su žodžiais „tu mane papildai“. Romantiški filmai ir panašios pakraipos knygos suformavo mūsų požiūrį į meilę kaip į amžinas antrosios pusės ir giminingos sielos paieškas.

Meilė tampa ne gyvenimo dalimi, o pastangomis kito žmogaus pagalba tapti vientisa asmenybe, nors tai absoliučiai neįmanoma.

Iš tikrųjų sveiki santykiai – tai ne dviejų kitados kažkieno atlaužtų viena nuo kitos puselių susitikimas. Kiekvienas partneris turėtų būti užsipildęs savais planais, svajonėmis ir idėjomis.

Visa tai galima papildyti kito žmogaus dėka, tačiau visiškai neįmanoma paimti ir padalinti į dvi dalis.