Manau, išsiskirti būtina su visais – su visais, kurie nustojo mus vertinti arba vertinti ir branginti mūsų bendrus santykius. Su samdomais darbuotojais, giminaičiais, draugais, sutuoktiniais, partneriais, klientais ir t.t.

Pripažinti kito žmogaus ir to, kas vyksta tarp jūsų vertę bei svarbą – tai ir yra normalių santykių pagrindas, jų pamatai. Kol judu vienas kitą vertinate, jūs abu stengsitės spręsti konfliktus, išsiaiškinti tai, ko nesuprantate vienas kitame ir gerinti santykių kokybę.

Žmonės turi tokią ne visada malonią ir naudingą savybę – priprasti. Ir šis sugebėjimas adaptuotis kartais peržengia sveikas ribas, žmogus ima priimti bet kokias gyvenimo sąlygas. Ir prisitaikoma vienodai tiek prie gerų, tiek prie nepakenčiamų sąlygų.

Geri dalykai labai greitai tampa įprastais, savaime suprantamais ir nustoja būti vertingais: kažkas kažką pradeda nuvertinti ir toliau dalyvauja santykiuose su devizu: „Džiaukis, kad su manimi gyveni”, „Būk man dėkingas/dėkinga, kad už tave dirbu”, „Melsk Dievą, kad likčiau su tavimi” ir t.t.

Atėjo laikas tai pakeisti.

• Jeigu jaučiate, kad jūsų negirdi…
• Jeigu sąžiningumas ir geranoriškumas taip ir nesuartino…
• Jeigu ir toliau išlieka disbalansas tarp jūsų svarbos ir reikalingumo vienas kitam (vienam svarbu ir reikia, kitam – nelabai)…

Visa tai reikia keisti.

Pakeisti galima bet kurį žmogų gyvenime, jeigu neįsikibsime į santykius bet kokia kaina. Taip veikia tik nesveika tarpusavio priklausomybė – kai vienas žmogus stengiasi išlaikyti greta savęs kitą, paaukodamas viską, kas jam svarbu. Bet kokia kaina.

Santykiuose dalyvauja du žmonės, ir vertinti šiuos santykius turi abu.

.