Tiesą sakant, kokią nors prasmę turi tik ilgalaikiai santykiai, kai greta esantis žmogus tampa išties artimas ir savas.
Tu žinai visas jo intonacijas, jauti jo nuotaiką, žinai visas charakterio paslaptis ir galų gale žinai, kaip susitaikyti ir ko galima iš jo tikėtis.
Visos jo silpnybės ir trūkumai sukelia šypseną ir kažkokią nenusakomą šilumą širdyje. Ir tu gali jam/jai nuolaidžiai, be pykčio pasakyti „pavydi isterikė“, „nuleisk garą, vyruti“, „ką tu vėl prisidirbai?”
Tu nustoji stengtis padaryti įspūdį ir tampi savimi, tu žinai, kad žmogus myli ne tavo įvaizdį ar savo susifantazuotą idealų paveikslą, o būtent tave. Tokį žmogų, koks tu esi. Ir nuo to pasidaro labai lengva ir gera.
Tu nežaidi. Tu greta to žmogaus gyveni. Ir dabar tau svarbiausia, kad šiam žmogui nieko nenutiktų.
Nuolatiniai santykiai – tai rimta, atsakinga, sudėtinga, tačiau jie to verti, kadangi tik tokie santykiai turi ateitį.
