Santykiai kaip mokykla

Jei žvelgsime į santykius kaip į savotišką mokymo įstaigą, gausis, kad neilgalaikiai, nepastovūs santykiai – tai kursai, kur galima šio to išmokti. Pastovesni santykiai – mokykla. O santuoka – universitetas. Abiem. Šiose mokymo įstaigose “studentai” mokosi gyventi savarankiškai, kaip suaugę žmonės.

Mokosi jie taip, kaip jiems gaunasi, kaip moka, kaip išmoko savo tėvų šeimose. Dažnai tie mokslai einasi labai kreivai ir šleivai.

Pavyzdžiui, klasikinė istorija.

Moteris dirba, užsiima namais, vaikais. Vyras – pavalgė ir prie kompiuterio. Dirba, tačiau ypatingai uždirbti nesiekia. Padėti namuose – taip pat. Net sriubos pasišildyti negali. Kartais gali padėti vaikams paruošti namų darbus. Žmona, kuriai nesigauna nuvyti jo nuo kompiuterio, pasiduoda vyro įtakai, visus darbus užsiverčia sau, o paskui skundžiasi, aimanuoja, kad nebeliko jėgų, viskas laikosi ant jos, kad ją toks gyvenimas užkniso.

Matome klasikinį modelį “mama-sūnus”. Ji jam sumuštinius prie kompiuterio nešioja, o tas paskui rėkia, kad nurinktų nuo stalo susikaupusius indus.

Vietoje to, kad drauge mokytųsi ir bręstų kaip asmenybės bei partneriai, vietoje to, kad prisiimtų vienodą atsakomybę, jiedu dar labiau įtvirtina savo įprastus elgesio modelius ir pagilina šeimyninę neurozę. Vietoje to, kad viskas būtų atvirkščiai – pasistengtų išgyti nuo neteisingų modelių, vystytis ir augti kaip tvirta šeima. Juk tai padaryti galima tik santykiuose.

Iš kitos pusės – galbūt jiems viso to ir nereikia? Jiems ir taip gerai. Tokie vaidmenys duoda kiekvienam savos naudos. Žmona-mama moka rūpintis vyru kaip mama, ir jos nuosava mama kitados lygiai taip pat rūpinosi, iškrapštydama savo girtą vyrą iš svetimų butų. O jos, žmonos-mamos vyras bent jau negeria! Progresas! Galima visam laikui įstrigti šiame modelyje, priprasti prie jo ir visiškai pakenčiamai gyventi.

O galima ir nelabai pakenčiamai – kankintis ir gyventi. Žmonai jau seniai nusibodo būti vyro mamyte, tačiau ji visiškai nieko nedaro, kad situacija pasikeistų. O vyrui tuo labiau nėra jokių priežasčių ką nors keisti. Kuriems galams? Maitina, aptarnauja, jis atiduoda algą – sąžinė švari.

O galima ir išeiti, palikus “sūnelį” jo biologinės mamos džiaugsmui ar bėdai.

Tai štai. Ištekėti – ne nelaimė. O ir išsiskirti – ne bėda. Svarbu, kas vyksta per vidurį.

Jei galvoje – tarakonų knibždėlynas, santykiai gali dar labiau pagausinti jų populiaciją. Jei nebus įjungtas sąmoningumas, savęs supratimas, siekis sukurti kažką naujo, skirtingo nuo to, kas iki skausmo pažįstama dar iš tėvų namų, tai kokių pasikeitimų galima laukti?

Jei su visu tuo nieko nedarysime, o plauksime pasroviui, santykiai taps bausme ir kalėjimu.

Ne, ne dėl to, kad “jis – ožys”, o “ji – durnė”, o dėl to, kad abu bukai, nemąstydami, ir toliau atkartoja tą velniavą, prie kurios nuo mažens įprato. Vietoje to, kad drauge, petys į petį, po truputėlį, po žingsnelį mokytųsi kažko naujo.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *