Tuoktis reikia tik tada, kai jums to nereikia

Turiu sūnų ir dukrą. O dar turiu asmeninį košmarą. Jis susijęs su momentu, kai mano nuostabi dukra, kurią nešiojau ant rankų, kuriai keičiau sauskelnes ir su kuria žiūrinėdavome švieseles už lango, vieną gražią dieną ims ir atsives namo kokį nors, atsiprašant, idiotą, ir pasakys” Tėti, dabar šitas ežiukas gyvens su mumis”.

Tiksliau, gyvens su mumis, o miegos – su ja.

Man kažkodėl atrodo, kad šitas nekviestas svečias bus nevalyvas, be pinigų, blogai išauklėtas, jis turės ilgus nešukuotus plaukus, o jo elgesys su mano mažyle bus anaiptol ne toks riteriškas, kaip man norėtųsi. Ir dar jis turės begalę įvairių pasibjaurėtinų įpročių. Paprasčiau tariant, tai bus tiksli mano kopija, koks aš buvau jaunystėje.

Ir kad bent šiek tiek numalšinčiau savo nerimą, kol vyriausiai dukrai kol kas dar aštuoneri, kad nereiktų pirkti ginklo ir pikto šuns, nusprendžiau pasamprotauti, o kam dukrai apskritai vertėtų tekėti. Beje, sūnui, kuris kol kas moka tik šliaužioti ir kandžiotis visais trimis dantimis, tikriausiai irgi nepakenks perskaityti šitą mano tekstą po kokių -niolikos metų.

Nors jeigu mano mylimas tėvukas būtų pabandęs kažką panašaus parašyti man – aš tikriausiai būčiau nesupratęs. Bet visgi surizikuosiu.

Ką gi, pradėsime.

Dėl kokių priežasčių tuoktis kategoriškai negalima?

Neegzistuojanti priežastis numeris nulis

Neverta tuoktis su žmogumi dėl to, kad jam to baisiai norisi, dėl to, kad jums jo gaila ar dėl kokių nors kitų ne jūsų, o to žmogaus jausmų. Aš puikiai žinau, mieli vaikučiai, kad jūs ne idiotai, dėl to detaliai nepasakosiu, kodėl neverta to daryti.

Kūniška trauka

Žinau ne vieną, ne dvi ir netgi ne keturias poras, kurios susituokė, jei kalbėsime tiesiai šviesiai – todėl, kad labai sekso norėjosi, o be oficialios santuokos ir bažnyčios palaiminimo jiems tuo užsiimti griežti tėvai neleido. Visos tos poros arba iširo, arba labai blogai gyvena.

Viskas dėl to, kad seksas pats savaime, apskritai kalbant, labai greitai įkyri, jis ilgai netrunka. O jeigu jis paprastas, įprastas ir natūralus kaip kasdieniniai pusryčiai ar pietūs, tai įkyrės dar greičiau. Vardan kūniškų malonumų galima kurį laiką pagyventi drauge, bet nelabai ilgai. O jeigu planuojate nugyventi drauge visą gyvenimą, teks paieškoti rimtesnių priežasčių.

Bet kokios išorinės aplinkybės

Amžius, aplinkinių spaudimas, tėvų valia, sėkmingai susiklostę įvykiai, “likimo ženklai” ir kita maišalynė. Visų šių priežasčių santuokai nepakanka, nes abu besituokiantys tampa visiškai neatsakingais už savo sprendimą ir pasirinkimą. Ir vėliau, kai iškils sunkumų, jiems būtinai kils noras nuo to pabėgti ir pasislėpti už nepramušamos sienos: “ne aš taip nusprendžiau, taip jau savaime susiklostė”. Klausimas tik kuriam pirmam nervai neišlaikys. O blogai bus abiem. Beje, jei susituokta buvo “iš reikalo”, tai blogai bus jau ne dviem, bet trims žmonėms.

Ištekėti už turtingo, viliantis turėti jo turtus ir nerūpestingai gyventi – reiškia parsiduoti. Tokia savotiška prostitucijos rūšis. Tačiau yra dalykų, kuriais neprekiaujama – mūsų širdis, pavyzdžiui. Santuoka – labiau dviejų širdžių, o ne kūnų sąjunga. Kartu miegoti ir užsiimti bendru ūkiu gali du bet kokie žmonės, o būti vyru ir žmona du “partneriai” vargu ar galės.

Nors jeigu vis dėlto pasiryšite tokiam sandėriui, tai jį ir apiforminti reikia būtent kaip sandėrį – sudaryti santuokinį kontraktą, kuriame bus aptartos visos detalės. Priešingu atveju jūsų kontragentas turės pernelyg stiprias juridines, o ir moralines pozicijas ir tai labai blogai baigsis konflikto atveju.

Vienatvė ir jausmas, kad nesiseka realizuotis gyvenime

Į tokio pobūdžio santykius įsiveliantis žmogus faktiškai jau iš anksto planuoja pralošti. Parduodamas save mainais į materialia gėrybes, žmogus stengiasi gauti kuo daugiau ir įvertinti save maksimalia kaina, nes perspektyvos miglotos, reikia spėti susiglemžti savo pelną, kol dar yra tokia galimybė. O štai jeigu žmogų į santuoką pastūmėjo vienatvė ir baimė, šiuo atveju jis nesistengia išspausti maksimumo, o ima tai, kas duodama, pasitenkina minimumu. “Jau geriau taip, negu visai nieko neturėti”.

Neužkibkite ant šito kabliuko.

Nėra jokio “geriau”. Jau ir taip sunkios savijautos, kai sunku, skaudu, kai niekas neteikia džiaugsmo, tokia santuoka nepagerins, užtat ji atims netgi tą jūsų vis dar turimą laisvės ir sąlyginio komforto minimumą. Kadangi tai bus ne dviejų laisvų, savanoriškai porą sukūrusių žmonių sąjunga, o greičiau vieno žmogaus gailesčio kito žmogaus adresu aktas. Partneriai tokioje sąjungoje nebus lygūs, dėl to neverta tikėtis jokios pagarbos iš to, kuris tavęs pasigailėjo, pusės.

Tuoktis reikia tik situacijoje, kai visos aukščiau išvardintos priežastys yra neesminės. Kai aistrų ugnis prigesinta, kai partneriai vienas nuo kito nepriklauso materialiai, kai kiekvienas iš jų turi kuo užsiimti be santuokinių reikalų.

Paprasčiau tariant, tuoktis reikia tada, kai tuoktis nėra reikalo.

Santuoka turi tapti prabanga, kaprizu ar nuotykiu, kuo tik norite, bet tik ne žmogaus esamų ar numatomų problemų sprendimu. Santuoka turi išspręsti tik vieną vienintelę žmogaus problemą: “mes dar nesusituokę”.

Jeigu jau du žmonės nutarė ne šiaip drauge po vienu stogu egzistuoti, bet nugyventi drauge visą likusį gyvenimą, tai šito sprendimo motyvacija turi eiti išimtinai iš žmogaus vidaus.

Reikia, beje, atsižvelgti į faktą, kad sutuoktinis/sutuoktinė – tai praktiškai vienintelis žmogus, kuris bus šalia jūsų visą likusį gyvenimą.

Visi kiti ateis į jūsų gyvenimą ir išeis, atlikę vienokią ar kitokią funkciją – draugai, kolegos, sugėrovai… Jūsų kontaktai su kitais bus riboti, o santuokoje teks turėti reikalą su žmogumi visu pajėgumu, judu atsiskleisite vienas kitam visu savo gražumu, o ir “negražumu” – taip pat.

Dėl to nepriimkite galutinio sprendimo iki to momento, kol nesuprasite, jog priešas save matote būtent žmogų, o ne kūną, svaiginančias to kūno perspektyvas, ne intelektą ir ne savo paties komfortą šalia to kūno ir intelekto.

Pati santuoka kaipo tokia apskritai neturi jokio tikslo, išskyrus dviejų žmonių vienybę – tą paslaptingą vienybę, kuri įmanoma tik tarp vyro ir moters, iš kurių susideda šeima. Ir ta vienybė neturi jokių pakaitalų.

Du draugai – tai ne santuoka, du meilužiai – ne santuoka. Ir netgi kartu miegantys draugai ar meilužiai, turintys bendrą ūkį – vėlgi ne santuoka.

Dėl to, miela dukrele ir mielas sūnau (jei visgi imsite ir perskaitysite tai), galiu jums duoti tik vieną patarimą – susiekite savo gyvenimą su žmogumi tik tada, kai norėsite būtent susieti gyvenimą su konkrečiu žmogumi ir kai šitas noras bus visiškai aiškus ir laisvas.

Arba galima tai pasakyti šiek tiek kitaip.

Kitados viena moteris paklausė savo vyriškio; “Kodėl tu mane myli?”

Iš pradžių jis norėjo pasakyti, jog ji graži. Tačiau suprato, kad to per mažai – gražių moterų aplinkui tūkstančiai. Paskui norėjo pasakyti, jog dėl to, kad ji myli jį, bet ir to nepakako – ne vien ši moteris jį mylėjo.

Paskui bandė samprotauti apie jos protą, humoro jausmą, apie skanias jos sriubas – tačiau restorane sriuba buvo dar geresnė, o protingų pašnekovių – nors vežimu vežk. Ir netgi mintis apie tai, kaip jam su ja gera – ne pilna tiesa. Galų gale visada galima susirasti ir stipresnių malonumų. Nepagelbėjo ir žodžiai apie tai, kaip jam be jos blogai.

Ir liko tik viena.

Jis atsake: “todėl, kad tu – tai tu”.

Štai tada, kai galėsite tai ištarti – be saviapgaulės ir noro pradžiuginti žmogų – tada tikriausiai vertėtų jau ir susituokti.

Nors visų šių samprotavimų, mieli vaikai, jūs greičiausiai taip ir neperskaitysite.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *