Niūrus vyriškas sarkazmas. Ne tiek apskritai apie moteris, o greičiau apie tam tikrą jų rūšį. Pastarosioms skaityti nerekomenduojama.

Visi žino, kaip moterys sugeba užknisti. Ir šis sugebėjimas jose įrašytas genetiniame lygmenyje. Bet kuris berniukas, dar nuo vaikų darželio žino, kad mergaitės – tai sutvėrimai iš kitos planetos.

Štai sėdi tu tolimiausiame smėlio dėžės kampe ir ten pas tave vyksta grandiozinis tankų mūšis. Mūsiškiai puola, priešai sproginėja, darbų gausybė. Ir čia staiga op – už nugaros pasirodo mergaitė. Kokių 4 metų, su lėle po pažastimi. Ji porą minučių tylėdama su nepritarimu žiūri į tave, o paskui klausia: „Ką tu čia darai?”

Tu jai, žinoma, neatsakai. Dėl to kad klausimas kvailas. Tu akla, ar kokio galo? Pati nematai, kad čia vyksta tankų mūšis ir priešai sproginėja?

O jinai mato. Tik mato ne tai, ką matai tu. Ji mato berniuką, kuris išmalė, išknaisiojo visą smėlio dėžę, jo nosis smėlėta, ir ausys, ir net plaukuose pilna smėlio. Vienoje rankoje – plastmasinis tankas be vikšro, kitoje – alavinis kareivėlis su nulaužta koja, kurį jis su šūksniu „babach!” meta į viršų ir nežinia dėl ko audringai džiaugiasi. Argi ne durnius? Ir dabar mergaitė tau paaiškins, kad tu durnius. Ir žaidimai tavo durni. Ir apskrita tu visas purvinas, smėlėtas ir aš dabar eisiu pasiskųsiu auklėtojai, ir ji tave į kampą pastatys.

Tu kenti iš paskutiniųjų, tikėdamasis, kad šitas sutvėrimas su kasytėmis vis dėlto paliks tave ramybėje. Tačiau sutvėrimas su kasytėmis niekad neleis tau tarti paskutinio lemiamo žodžio. Niekada. Ir ji tiksliai žino, kaip atkreipti į save tavo dėmesį. Ir štai maža kojytė su rudu bateliu jau mindo tavo pilis ir apkasus.

Ir viskas. Ranka pati automatiškai pakyla, ir mažajai raganai į kaktą atskrenda plastmasinis kastuvėlis. Ragana garsiai apsibliauna, į verksmą susilekia auklėtojos, atskaito tau pamokslą apie tai, kad mergaičių mušti negalima ir tu dabar turi paprašyti jos atleidimo.

Tu žiūri į klastingą sutvėrimą, į tai, kaip pergalingai ji stovi įsikibusi į auklėtojos sijoną, stengdamasi išspausti iš savęs bent kelias ašaras ir visa savo vyriška natūra pajunti: visa tai – bobų sąmokslas! Kodėl tu turi atsiprašyti už tai, kad toji ragana pirma pradėjo? Kodėl niekas nenori tavęs išklausyti? Kodėl visi tavo bandymai paaiškinti, kad tas sutvėrimas sugadino tau visą žaidimą – nieko nedomina? Tu nuskriaudei mergaitę ir visiems nusispjauti kaip ir kodėl. Tu automatiškai kaltas ir tučtuojau atsiprašyk, drauguži. Nori to, ar nenori. Nes kitaip keliausi pastovėti į kampą, o vakare tavo mamai bus pasiskųsta, ir mama, tavo pats brangiausias žmogus, irgi pasakys: „Kaip tu galėjai suduoti mergaitei kastuvėliu? Tučtuojau atsiprašyk!”

Štai taip, sulaukęs 4 metų amžiaus, berniukas tampa vyru. Vyru, kuris jau pajuto savo kailiu, kad su moterimis geriau neprasidėti. Geriau nutylėti. Ar kantriai atsakinėti į visus tuos bukus idiotiškus klausimus. Ir apsaugok viešpatie užsimoti kastuvu! Moterys turi stebuklingą Dievo dovaną materializuoti tiesiai iš oro dar porą-trejetą kažkokių bobų, kurios pradės skaityti tai pamokslus ir reikalauti, kad bala žino už ką atsiprašytum.

Vaikų darželyje tai bus auklėtoja ir tavo nuosava mama. Mokykloje – jos draugužės ir mokytoja. Sulaukus 25 metų – apskritai viskas iš karto: ir tavo mama, ir jos mama, ir jų draugės, ir netgi tavo geriausių draugų žmonos. Visos jos apsups tave tarsi filme apie zombių apokalipsę ir prasidės linksmybės.

O tu viso labo žaidei su tankiukais…

Tu grįžai iš darbo, pavargęs kaip negras iš plantacijos, ir lygiai toks pat alkanas. O užgraužti namie nieko nėra. Nes žmona laikosi dietos. Vadinasi, šiuose namuose mėnesį niekas nevalgys, netgi katinas. Ir pabandyk bent prasižioti šia tema. Žmona garsiai apsiverks, išvadins tave gyvuliu ir kiaule – juk dieta dėl tavęs. O tu, vietoje to, kad įvertintum jos pasiaukojimą, dar ir įžeidei iki širdies gelmių, paprašęs gabalėlio mėsos.

Tu gali kiek nori bandyti ją perrėkti ir šaukti apie tai, kad ji tau ir tokia patinka, ir nereikia jai jokių dietų ir apskritai ji labai graži ir liesa – viskas veltui. Tavęs niekas negirdi ir girdėti nenori. Ji bliauna į telefoną, skundžiasi tavimi savo mamai ir dešimčiai draugių. Ir visos jos ją labai užjaučia ir aiškina: „O mes tave įspėjome, kad jis ožys, tu gi neklausei”.

O galbūt tavęs visai nedomina tankiukai ir kareivėliai. Galbūt tu nuo vaikystės mėgsti vabaliukus per mikroskopą apžiūrinėti ir darai tai iki šiol. Galbūt apskritai turi tris mokslinius laipsnius biologijos srityje – kam tai rūpi? Tu nepastebėjai, kad ji nusidažė plaukų sruogą. Tu apskritai nieko nepastebi, išskyrus savo vabaliukus! Kas tu per gyvulys toksai beširdis?!! Kodėl pas visas vyrai kaip vyrai: žvejoja, tankiukais žaidžia, kaip žmonės – tiktai tu vienas toks netikėlis su savo vabaliukais!!!

.