Mes vis labiau keičiamės. Nebedaug beliko moterų, kurios spinduliuotų aplink save švelnumą, nuoširdumą. Moterys atsitveria nuo pasaulio geležiniais šarvais, kurie padeda tapti stipresnėms ir išgyventi žiauriame vyrų pasaulyje. Kur veda toks sužiaurėjimas? Ką mes prarandame? Pamėginkime drauge išsiaiškinti.
Niekam ne paslaptis, kad vyrai ir moterys skirtingai mąsto ir jiems nėra lengva vienas kitą suprasti. Skirtingų lyčių atstovai gali daug metų nugyventi drauge ir jausti vienas kitam pagarbą. Tačiau tam reikia, kad abu partneriai išsikeltų sau tokį tikslą ir planingai link jo eitų.
Žinote, kokia, daugumos šiuolaikinių psichologų nuomone, yra didžiausia lyčių tarpusavio santykių problema? Vyrai ir moterys taip susvetimėjo, kad iš įprastų žmonių, kuriems nesvetimos jokios silpnybės, pavirto kažkokiais bedvasiais, beširdžiais monstrais, neturinčiais jausmų ir emocijų. Mes bijome parodyti partneriui savo jausmus, atsiverti ir tiesiai, nuoširdžiai pasakyti: „Taip, tu man patinki. Aš tave myliu” Daugumai mūsų šita frazė tapo savotišku uždraustu vaisiumi. Ir norisi, ir baisu…
Kodėl negalime atverti širdies ir išsakyti mylimam žmogui savo jausmų? Bijome. Baisu būti atstumta, nesuprasta, palikta. O paskui pačios kankinamės dėl to, kad nesigauna būti nuoširdžiai. Ir juk niekam nešauna į galvą, kad vyras irgi tūno namuose ir kankinasi, nesugalvodamas, kaip pasakyti savo mylimai moteriai, ką jaučia. Kaip gi pasakyti tuos magiškus žodžius, kuriuos taip lengvai ir nerūpestingai taria filmų herojai?
Dar viena problema – karjerizmas, kuris plinta mūsų nuostabioje planetoje kaip maro epidemija. Jeigu anksčiau ši liga pakirsdavo tik vyrus, tai dabar ir moterys neatsilieka, kartais net išsiveržia į priekį. Miela trapi moteris akimirksniu pavirsta akmenine „busines-woman”, kuri stulbina visus aplinkui savo ryžtu, ištverme ir charakterio tvirtumu. O kurgi dingo tokios moteriškos savybės kaip rūpinimasis artimu žmogumi, švelnumas ir niekuo netemdoma meilė? Gaila, bet šie bruožai jau seniai neaktualūs.
Dabar karjerą daranti moteris bijo parodyti vyrui savo silpnas puses, ji linkusi maskuotis nepriklausomybės kauke. O juk jiems, vyrams, kartais taip norisi apkabinti ne „sėkmingą moterį”, o savo mielą, be galo artimą žmoną, kuri suteiks jam pasitikėjimo savo jėgomis ir atiduos jam dalį savo rūpesčių, prieš tai tvirtai pareiškusi, kad būtent jis yra tasai mylimasis ir vienintelis, kuris gali jai padėti šiame nelengvame gyvenime. Protingas vyras visada supras, kad jo gyvenimo draugė ir pati pajėgi susidoroti su problemomis ir padarytų tai ne blogiau už jį, bet vis tiek vyrui – protingam ir stipriam, bus malonu sužinoti, kad jo moteris pasiruošusi užleisti pirmenybę jam.
Čia gali iškilti logiškas klausimas: Kodėl būtent moteris turi nusileisti?” Atsakyti galima keliais argumentais. Moteris turi nusileisti visų pirma dėl to, kad taip sumanė pati gamta. Moteris silpnesnė, dėl to gamta sukūrė jai vyrą, kad padėtų, gintų ir globotų.
Ne pro šalį būtų prisiminti ir visiems puikiai žinomą moterišką gyvenimišką išmintį ar net gudrumą. Vyrai – užsispyrę ir nelankstūs ir šitaip prisidaro krūvą problemų. Moteris žymiai lankstesnė, lengviau adaptuojasi pastoviai besikeičiančioje aplinkoje, lengviau prie jos prisitaiko ir šitaip išvengia begalės bėdų.
Jeigu moteris negali įtikinti kavalieriaus, jog yra teisi, tai geriau sutikti su juo, negu ardyti sau nervus. Jei elgsitės moteriškai, jūsų vienintelis su pasididžiavimu pasakos draugeliams, kaip greitai išsprendė jūsų problemas ir kokios karštos jūsų padėkos sulaukė. Kaip sakoma, ir vilkas sotus, ir avys sveikos.
Beprotiškame šiuolaikinio gyvenimo ritme moterys pamiršta, kaip jos atrodo iš šalies, pamiršta, kad jos moterys ir dėl to reikia elgtis atitinkamai. Moteriškumas – svarbiausias ir pats galingiausias gražiosios žmonijos pusės ginklas, kurio mes kažkodėl savanoriškai atsisakėme. Kur kas daugiau pasiektume negniuždydamos įgimtų, gamtos padovanotų bruožų.
Psichologai pastebėjo pavojingą tendenciją: kuo moteris sėkmingesnė profesinėje sferoje, tuo prastesni reikalai asmeniniame gyvenime. Kodėl? Dauguma moterų neturi ne tik noro, bet ir laiko ieškoti vyrų. Laikui bėgant, vyrai prarado savo svarbiausią ir pagrindinę funkciją – būti šeimos maitintoju, sugebančiu aprūpinti save, moterį ir vaikus. Dabar moteris gali pati visa tai pasiekti ir vyro pagalbos nebereikia.
Rezultatas: peržengusi 45 metų slenkstį, „busines-woman” staiga supranta, kad nežiūrint į svaiginančią karjerą, pinigus ir šlovę, ji yra absoliučiai vieniša ir nerealizuota svarbiausioje moteriškoje sferoje – šeimoje. Tokiame amžiuje iš esmės dar ne vėlu pradėti iš naujo, tačiau mažai kas tam ryžtasi.
Būtent tokia yra XXI amžiaus moteris – talentinga, ryški, sėkmės lydima karjeristė, kuri kankinasi dėl nepakeliamos vienatvės. Kodėl apie tai reikia kalbėti? Kad susimąstytų tos moterys, kurios dar tik pradeda žengti karjerizmo keliu – kad neužsižaistų „sėkmingos dalykiškos moters” vaidmenyse, neatsisakytų svarbiausių malonumų gyvenime, už kuriuos nereikia mokėti nė cento ir kurie tokie brangūs širdžiai: meilės ir motinystės laimės.