Ką manote apie meilę be atsako? Atsakymas į šį klausimą parodys, ar sergate neuroze. Netikėta? Skaitykite toliau…

Gyvenime pasitaiko daug situacijų, kai žmogus jums labai patinka, o jūs jam – ne. Žinoma, tai labai nemalonu, tačiau taip jau nutinka. Ir jeigu esate psichiškai adekvatus žmogus, sveika reakcija bus labai paprasta: „Ką gi – ne, tai ne”.

Jūs priimsite situaciją tokią, kokia ji yra, suprasdami, kad negalite patikti absoliučiai visiems, kaip ir jums, beje, ne visi patinka. Jums bus gaila, kad taip atsitiko, jūs kurį laiką paliūdėsite, o paskui judėsite toliau, dairysitės aplink, kol galiausiai surasite abipusiškus jausmus.

Neurotiko meilė

Tačiau yra žmonių, kurių reakcija priešinga – ne, to negali būti! Aš užkariausiu šią tvirtovę! Aš užsitarnausiu meilę! Ir prasideda audringa veikla.

• žmogus tyrinėja jo/jos socialinius tinklus ir komentuoja, kad atkreiptų į save dėmesį.
• deda daug pastangų „netyčia” atsidurti ten, kur vaikšto ar ilsisi trokštamas aistros objektas.
• mėgina susidraugauti su kuo nors iš jo aplinkos.
• prasideda įvairios manipuliacijos – „mane ištiko bėda, padėk”, „aš sunkiai susirgau”, prieinama net iki grasinimo nusižudyti…

Dažniausiai paaiškėja, kad už viso to slypi istorija, kai nuo vaikystės šis žmogus iš tėvų gaudavo prieštaringų signalų, viena vertus – „aš tave myliu”, kita vertus – „tu man nerūpi”. Šie žmonės nuo vaikystės įsitikinę, kad tėvų meilę reikia užsitarnauti. Tai – neurotiški žmonės.

Tokiems neurotikams vienpusis jausmas yra nepakeliamas, bet kartu juos kaip magnetas traukia būtent abejingumas ir tas pats vienpusis jausmas. Jie jau iš pat pradžių renkasi žmones, kurie yra šalti, jiems netinkami, nenori ar negali su jais būti….

Taip atsitinka todėl, kad neurotikas savo tėvų šeimoje niekada nepažinojo besąlygiškos meilės, kai esi mylimas tiesiog todėl, kad esi mylimas, o ne už kokius nors poelgius.

Toks žmogus niekina ir negali pakęsti tų, kurie atvirai reiškia savo meilę ir rūpestį. Kaipgi, juk meilę reikia užsitarnauti, o kai nereikia, kai meilė duodama nemokamai, jam darosi nuobodu – eik šalin, tu esi menkysta, skuduras, tu manęs nevertas.

Ir atvirkščiai, kai su juo elgiamasi šaltai arba jis visiškai ignoruojamas, paslaptingas balsas galvoje jam šnabžda: „Tai – meilė, tai – likimas. Eik ir užkariauk šį žmogų.” Toks žmogus visada renkasi tik tuos variantus, kai reikia smarkiai stengtis, kai jis niekada nesulauks trokštamo atsako ir ilgai, ilgai kankinsis.

Iš tokių žmonių dažnai girdžiu: „jis turėtų būti stipresnis už mane, kad turėčiau kur augti” arba „ji turėtų būti mano mūza, turiu ją užkariauti, kad norėtųsi kažką nuveikti dėl jos…”.

Toks žmogus visada renčia piramides ir hierarchijas. Jam reikia, kad geismo objektas būtų nepasiekiamas, aukštesnis už jį protu ar padėtimi visuomenėje. Jam reikia ištikimai tarnauti, tarsi vergui, slapta priskiriant sau mylimo žmogaus pasiekimus, šitaip jis gauna savotišką gyvenimo prasmės surogatą ir savo nuopelnų pripažinimą.

Lygybė ir partnerystė neurotikui yra absoliučiai nesuprantamas dalykas – kaipgi galima netarnauti ir nesiekti, o ką tada daryti? Juk tai nuobodu, lėkšta, beprasmiška!

Neurotikai labai bijo būti palikti, tačiau juos, savaime suprantama, nuolat palieka. Jie paniškai bijo būti pažeminti, todėl neišvengiamai suformuoja tokias situacijas, kai nevilties akimirkomis ima patys žemintis ir praranda orumą savo meilės objekto akyse.

O kai atsipeikėja, jie įnirtingai keršija už savo pažeminimą, slopindami akivaizdžią agresiją, užsiimdami smulkiomis kiaulystėmis, o kartais ir su visiškai nemaskuojama neapykanta persekioja ir koneveikia žmogų…

Kaip galime ištaisyti padėtį? Galbūt pradžiai reikėtų bent jau pamėginti įsivaizduoti, kad nemokama meilė išties egzistuoja, kad tai įmanoma?

Reikia išmokti priimti tą meilę iš „nuobodžių ir rūpestingų” žmonių. Priimti tai po lašą, kaip vaistus. Ir išmokti dėkoti už kiekvieną lašą…..

.