žiaurumas šeimoje

Apie žiaurumą ir nejautrumą

Ką tik paskambino žmona. Verkia. Pamažu išsiaiškinu, kas atsitiko. Mirė jos tėtis. Sulaukęs 53 metų…

Bet!

Per beveik 10 santuokos metų aš jo nė karto nemačiau. Kai susipažinau su žmona, jis jau gyveno atskirai. Priežasties nesiaiškinau. Visko pasitaiko. Jo net į vestuves nepakvietė. Prie altoriaus mano būsimą žmoną atvedė vyriškis, su kuriuo savaitgaliais susitikinėjo uošvė. Svečiams nieko nepaaiškino. Ką gi, tai šeimos reikalas. Niekas ypatingai ir neklausinėjo, taip kad vestuves atšventėme be jo. Ir užmiršome incidentą, ypač, kai ant stalo atnešė alkoholį.

Jau vėliau sužinojau, jog jis netgi nežinojo, jog dukra išteka. Jo net neinformavo. Vėliau jis tik paprašė parodyti vestuvines nuotraukas. Uošvė nusileido iš savo karališkų aukštybių, išnešė jam nešiojamą kompiuterį. Vyriškis pasižiūrėjo, akys sudrėko. „Visai suaugusi tapo”. – tik tiek ir tepasakė.

Žmonos brolis į vestuves nespėjo, toli dirbo ir gyveno. Atskrido vėliau, mudu su žmona jį pasikvietėme jau į savo namus. Truputį išgėrėme, įjungiau jam vestuvių video, jis 10 minučių žiūrėjo, paskui paklausė: „Su tėvuku bendrauji?” Žmona papurtė galvą. Brolis: „Kodėl?” Žmona, visiškai abejingai: „Nenusipelnė”.

Tąkart pabendravau su žmonos broliu gana detaliai. Paaiškėjo, po 20-ies metų santykių, tėvas užmezgė romaną ir kai žmona pareikalavo paaiškinimo, ėmė spirtis ir išsisukinėti. Vargu ar galima žiauriai smerkti. Gyvenimiška situacija…

Jis sutiko su visomis pretenzijomis savo adresu. Susikrovė lagaminą ir išėjo. Viską paliko dukrai ir žmonai.

Jis niekada taip ir nepamatė anūkų. Netgi nuotraukose. Jos nusprendė, kad jis „nenusipelnė”. Nors prašė. Bent vienos bendros nuotraukos iš jūsų, gerbiamos moteriškės, rankų. „Pasakiau ne ir taškas!” Uošvę galima, žinoma, suprasti. Tikriausiai…

Bet!

Paklausiau uošvės:

-Gerai, aš suprantu jūsų nuoskaudą, bet ką jis blogo dukrai padarė?

-Nieko. – atsakė uošvė. – Jis ją labai mylėjo, ant rankų nešiojo. Bet ji teisingai pasirinko…

Nieko neatsakiau, nors, manau, „pasirinko” ji ne be spaudimo ir smegenų plovimo. Ir uždaviau tą patį klausimą jai:

-Ką tėtis blogo padarė tau?

-Mamą nuskriaudė. – atsako žmona.

Ir štai šiandien isterija, ašaros, snargliai, o aš niekaip nerandu paguodos žodžių. Net ieškoti noro nėra. Mane jau spėjo aprėkti žiauriu, nejautriu padaru. Ką gi, tikriausiai aš kitaip išauklėtas.

Kol buvo gyvas – su š… maišėte, atsiprašant. Net kartą per metus per gimtadienį nepaskambindavote. Nors jis laukė. Ir gyveno su jūsų įpirštu kaltės jausmu. O širdis juk ne akmeninė. Ir štai šiandien visi žodžiai jau nebeturi jokios reikšmės. Jis daugiau niekada jų neišgirs. Dabar turėsite su tuo gyventi. O aš neturiu jokio noro guosti ir palaikyti. Tikriausiai, tai žiauru.

Tačiau gyvenimas – kaip maža gležna snaigė ant stiklo. Vienas karštas kvėptelėjimas – ir viskas.

Vertinkite artimuosius, kol jie gyvi. Antro šanso jums niekas neduos.

.



Naujienos iš interneto

2 thoughts on “Apie žiaurumą ir nejautrumą”

  1. Skaičiau ir verkiau…tą jausmą išgyvenau irgi po skyrybų…nusisuko abu vaikai…baudė
    Aš sužinojau, kad bus sūnaus vestuvės…atvažiavus bandžiau kalbinti, belstis į širdį…buvau apšaukta ir išvaryta..
    Tie to…
    Vestuvių dieną, pasitarusi su kunigu, nuvažiavau į bažnyčią…nuoširdžiau džiaugiausi dėl jo…po ceremonijos susėdo ir išvažiavo švęsti..man vietos prie stalo neatsirado…
    Anūką palydėjau iki mašinos su seneliu…jis tik paklausė, o kur tavo mašina, tu atvažiuisi?…sakau ne…manęs nekvietė…pritenkė šešiamečio žodžiai manę ir buvusyjį…na kiek galit pykt ant tos babos, juk tokia šventė…žodžiu
    Po mėnesio buvo dukros vestuvės…taip pat atvažiavau į bažnyčią…dideliai nuostanai, po ceremonijos pakvietė atvažiuoti į vestuvių šventę…paskutinę minutę persigalvojo…prie stalo nebuvo mano vardo, nebuvo dovanėlės, kaip visiems…niekas neplanavo matyti manę šventėje…
    Galėčiau rašyti ir rašyti, kiek skausmo ir pažeminimo patyriau…tik noriu palinkėti, nebūti teisėjais ir tokiais žiauriais teisėjais…

  2. Tikra tiesa,artimuosius reikia mylėti ir gerbti kol jie yra dar gyvi,po to kad ir kaip norėtusi su jais pabuti pakalbeti ar išsiverkti ant jų peties bus per vėlu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *