Nieko nenustebins nelaimingos meilės istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – moteris ir vyras, ir iš kurių vienas įsimyli, deja, be atsako.
Tikriausiai kiekvienas iš mūsų, gerai apmąstę savo gyvenimo istorijas, atrastume bent vieną istorijos skyrelį, kuriame aprašyta ne itin mums maloni meilės istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – mes, nelaimingi įsimylėjėliai, patyrėme tikras meilės kančias. Šie gyvenimo skyrių puslapiai prasideda nuostabiu drugelio skrydžiu, kuris trunka ilgių ilgiausiai dieną, po kurios atsėlina naktis ir drugelis miršta. Drugelis – pasmerkta mirčiai meilė – dažniausiai egzistuoja trumpai ir išnyksta greitai. Tarsi nieko iš tikrųjų nebūtų buvę. O gal iš tikrųjų nieko ir nebuvo? Bet kažkodėl ilgai širdy negera ir tuščia.
Nelaimingos meilės samprata
Nelaiminga meilė, dar kitaip meilė be atsako, pasak psichologo-psichoterapeuto Olego Lapino, yra jausmas, su kuriuo neverta kovoti. Nepaisant klientų, besikreipiančių į psichologus dėl nelaimingos meilės kančių, išgyvenimų, tai tikriausiai neišvengiama gyvenimo patirtis, kuri praeina palikdama šiokį tokį pėdsaką gyvenime.
Psichologas O. Lapinas teigia, jog, sveiko proto požiūriu, įsimylėti be atsako yra neprotinga. Ir kentėti yra neprotinga. Tačiau dažnai gyvenime rinkdamiesi partnerį vadovaujamės ne protu, bet jausmais, ir jais greitai patikime.
Psichiatrės M. R. Estape teigimu, įsimylėjus smegenyse įvyksta įdomių pokyčių. Vienas jų – nustoja veikti už susitelkimą, dėmesį, planavimą ir vertinimą atsakinga smegenų sritis. Nusilpsta ir už baimę atsakingas smegenų centras – migdolinis kūnas, tad sumažėja budrumas, t. y. silpniau suvokiamas pavojus. Ypač svarbu tai, jog įsiplieskęs potraukis ir įsimylėjimas trunka apie 17 mėnesių, taigi pirmus pusantrų metų reikia santykiams leisti nusistovėti ir elgtis ypač atsargiai ir apdairiai. Visgi nesugebėję įjungti šalto proto ir pasidavę užplūdusiems jausmams, nukenčiame.
Na, o jau susidūręs su nelaiminga meile, pasak O. Lapino, žmogus padaro radikalią „operaciją“ – sunaikina patį sugebėjimą mylėti. Jis išmeta iš savo širdies ne tik meilės objektą, bet ir gebėjimą mylėti apskritai. Vadinasi, meilė – labiau griauna nei stato, dažniau žeidžia, nei gydo? Argi?
Sąžiningos meilės samprata
Visi nori būti mylimi ir suprasti, siekia, kad jų poreikiai būtų patenkinti, tačiau ar stengiasi mylėti patys? Ar į rodomą meilę atsakome tuo pačiu? O gal neretai už gerą atsilyginame niekuo?
Sąžininga meilė – dar kitaip meilė su atsaku – nepalieka žaizdų ir skausmo, rūpinasi abiem pusėmis vienodai, stengiasi, jog abiejų žmonių poreikiai būtų patenkinti. Mokslinėje literatūroje sąžiningumas apibūdinamas kaip tiesos sakymas, autentiškumas ir atvirumas bei paprastumas, atsispindintys veiksmuose ir žodžiuose bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis. Sąžiningumas santykiuose reiškia tiesos sakymą savo partneriui, buvimą atviram kalbant tiek apie mažmožius, tiek apie reikšmingus ir svarbius dalykus. Priešingu atveju, meilė praranda sąžinę ir palieka daug nelaimingų širdžių.
Pasak O. Lapino, vienas iš nesąžiningos meilės pavyzdžių – bandymas pažeisti mainų principą meilėje. Pavyzdžiui, moteris kasdien rūpinasi savo vyru gamindama jam valgį, skalbdama drabužius, atlikdama įvairius buities darbus, o vyras nekreipia į tai dėmesio, nepadėkoja, kas rytą skuba į darbą ir tvarko savo reikalus. Tokiu atveju viena pusė neišvengiamai jaučia augantį suirzimą ir neteisybės jausmą. Jai tenka nutolti nuo kito ir patirti didėjančią atskirtį. Viso to priežastis – nedėmesingumas savo artimajam siekiant patenkinti tik savo poreikius nepaisant kito norų ir poreikių.
Kitomis gyvenimo aplinkybėmis tai gali būti vengimas atskleisti tikrą tiesą apie abiem partneriams svarbius dalykus, nenorint įžeisti ar kitaip pakenkti santykiams. Tačiau nutylėdami apie tai, kas svarbu, vengdami parodyti savo tikruosius jausmus ir atskleisti mintis, santykius kaip tik ir prarandame.
Ego vaidmuo meilėje
Vienas didžiausių sąžinės priešų – egoizmas, t. y. per didelis ego. Rūpinimasis tik savimi ir savo poreikiais dar niekam neatnešė ilgalaikės, stabilios ir sveikos meilės netgi sau.
Egoizmas ne tik žeidžia santykį su kitu žmogumi, bet ir santykį su savimi. Juk besirūpindami tik savo poreikiais ir matydami iškreiptą savęs vaizdą, negalime priimti savęs tokių, kokie esame iš tikrųjų.
Negalėdami priimti ir mylėti savęs tikrų, prarandame gebėjimą mylėti ir kitus. Taigi galima teigti, jog egoizmas neturi vietos meilėje ir jo vaidmuo bereikšmis. Be abejo, savęs pajautimas, savo identiteto suvokimas yra vieni svarbiausių dalykų gyvenime, tačiau tai netapatu egoizmui. Per didelis ego žeidžia mus pačius ir aplinkinius, tuo tarpu sveikas ego yra puikus gyvenimo įrankis.
Sąžiningumas augina pasitikėjimą?
Moksliniai tyrimai atskleidžia, jog sąžiningumas santykiuose augina pasitikėjimą vienas kitu, o tai sudaro kiekvienų santykių pamatus. Jei galiu pasitikėti partnerio sakomais žodžiais, pažadais ir įsipareigojimais, vadinasi, jis yra patikimas ir su juo jaučiuosi saugus. Be to, buvimas sąžiningam su partneriu palengvina bendravimą, užtikrina, jog abi pusės bus išgirstos ir galės pasisakyti. Buvimas atviram ir tokiam, koks esu santykyje su kitu asmeniu, kuria tikrą ryšį.
Žinoma, galima pradėti svarstyti, ar iš tiesų visais atvejais verta būti sąžiningam ir kaip neperlenkti lazdos? Mokslinėje literatūroje sąžiningumas santykiuose palaikomas bet kuriuo atveju. Visgi svarbu, kaip tiesą mes pateikiame. Juk tą pačią tiesą galima pasakyti įvairiais skirtingais būdais. Geriausia, jei išsakydami kritiką kalbame švelniai ir jautriai, t.y. pasitelkdami empatiją. Tuomet išsakyta tiesa nesužeis, o tiesiog suteiks informacijos.
O kaip su paslaptimis? Žinoma, kiekvienas iš mūsų jų turime. Ir kartais, kai yra pasakoma per daug ir neapgalvotai, kitas žmogus gali likti įskaudintas. Taigi turime gerbti kito žmogaus gerovę ir privatumą, t. y. tai, kas priklauso tam žmogui, kas liečia tik jį vieną (jo mintys, idėjos, patirtys), bei nubrėžtos ribos. Jei tai žeidžia mūsų savarankiškumą, savęs kaip asmenybės pajautimą ar žeidžia mus, kitą asmenį, reikėtų sustoti, nes pasiekėme sąžiningumo ribas.
Sąžiningos meilės taisyklės
Visgi, jei norime tvirtų, stabilių ir sveikų santykių poroje, sąžiningumas yra vienas svarbiausių sąžiningos meilės recepto ingredientų.
Visų pirma, norint išlaikyti sąžiningumą santykyje su kitu, reikia pasistengti būti nuosekliam, t. y. ištesėti pažadus ir laikytis duoto žodžio.
Taip pat labai svarbu nežadėti to, ko galiausiai padaryti negali. Prisižadėjęs ir neatlikęs to, ką turėjai padaryti, paprasčiausiai gali nuvilti žmogų.
Porų psichologai pataria tarpusavio bendravimą laikyti pirmaeiliu dalyku, t. y. būti atviram ir prieinamam pokalbiui santykyje su kitu.
Palaikyti sąžiningumą santykyje padeda ir tinkamo pavyzdžio rodymas savo partneriui. Jei jūs pirmi atsiskleisite ir papasakosite apie savo jausmus kitam žmogui, tikriausiai ir jis pasijus saugiau ir taps atviresnis.
Sąžiningumą augina kantrybė, laikas ir saugi aplinka, kurioje asmuo gali išreikšti save. Taigi kito griežta kritika, teisimas ir išreikštas nesupratimas gali slopinti atvirumą ir trukdyti sąžiningam pokalbiui. Na, o susidūrus su išdavyste labai svarbu kruopščiai ją išanalizuoti ir suprasti, kas įvyko, pasitelkiant ir psichoterapeutų pagalbą.
Žmogiškumas dažnai neleidžia išlikti sąžiningam ir atviram. Neretai bijome būti įskaudinti, sužeisti ir nemylimi tokie, kokie esame. Tačiau niekuomet nevėlu atrasti, sugrįžti, atgaivinti sąžiningą santykį su kitu, tereikia noro, na, gal dar kantrybės ir pastangų.
O pabaigoje norėčiau grįžti prie psichologo O. Lapino minčių apie mainų dėsnį, neišvengiamai veikiantį meilėje. Psichologas teigia, jog mainų dėsnio negalime išvengti. Kad kitas asmuo turi teisę prašyti meilės už tai, kad myli pats. Ir kad meilę galima išreikšti įvairiais būdais, pradedant fiziniu prisilietimu, maistu, daiktų sutvarkymu ir baigiant balso tonu. Ir jei tu nori, kad visa tai tau duotų neatlygintinai, t. y. dovanų, tu tampi egoistu, kuris rūpinasi tik savimi.
O jeigu meilė – tik mainai, ji virsta patogiu subalansuotu gyvenimu. Juk meilėje leidžiamos dovanos, avansai, pasiaukojimai ir t. t. su sąlyga, kad padariau tau kažką gera, bet pamiršau ir apie tai niekam nesakiau.
Taigi meilė turi sąžinę tik jei mes jai leidžiame būti sąžiningai. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į meilę, į santykius bei mus supančius žmones ir tai, kaip juos vertiname. Viena aišku: jei norime stabilių ir sveikų santykių, sąžiningumas meilėje yra nepamainomas.
