Ne visada suvokiame, kad turime tokius poreikius – dažniau apeliuojame į saugumo, priklausymo, priėmimo poreikius ir į kitas, labiau suprantamas kategorijas.
Egzistenciniai poreikiai yra įgimti žmogaus poreikiai. Bet jie nėra gyvūniniai, o iš tikrųjų žmogiški. Tai siekiai, būdingi tik žmogui. Jų nepatenkinus, neįmanoma rasti laimės ir gyvenimo prasmės.
Egzistencinių poreikių klasifikacija
Gebėjimas rasti būdų šiems poreikiams patenkinti nurodo psichinės sveikatos lygį.
1. Poreikis užmegzti ryšius. Priešingas poreikis yra nepriklausomybės poreikis: „Negaliu gyventi be žmonių, tačiau noriu išsaugoti savo individualumą“.
Žmogui reikia draugystės ir meilės santykių, kuriuose būtų šilumos, dėmesio, rūpinimosi, paramos, palaikymo, susidomėjimo.
2. Poreikis įveikti save, kuris yra būtinas žmogaus savirealizacijai.
„Ne kiekvienas veiksmas atneša sėkmę, bet nebūna sėkmės be veiksmo“.
Net po menkiausios pergalės prieš save žmogus tampa daug stipresnis, nes patiki, kad gali pasiekti dar daugiau. Kai jam nepavyksta nugalėti savęs, dingsta pasitikėjimas savimi, savo prigimtiniu potencialu.
Optimalus šio poreikio patenkinimas – kūryba. Kūrybinis darbas (idėjų įgyvendinimas, aplinkos tobulinimas, meno, materialinių vertybių kūrimas) leidžia žmonėms pakilti virš savo būties atsitiktinumo ir pasyvumo, įgauti laisvės pojūtį ir sustiprinti savivertę. Nesugebėjimas patenkinti šio gyvybiškai svarbaus poreikio būna destruktyvumo priežastis.
3. Šaknų įleidimo poreikis. Visą gyvenimą žmonės siekia patirti tvirtų pamatų, stabilumo ir stiprybės jausmą, panašų į tą saugumo jausmą, kurį vaikystėje suteikdavo ryšys su motina.
Baimė atitrūkti nuo praeities gali trukdyti judėti į priekį. Mums sunku išsilaisvinti. Čia svarbu suprasti, ką iš praeities verta išsaugoti (tenkinant sveiką įsišaknijimo poreikį), o ko reikia atsikratyti kaip neurotinės priklausomybės, trukdančios asmeniniam progresui ir sukeliančios kančias.
Praeitis arba praeities atmintis,yra svarbi tiek, kiek ji daro įtakos mūsų dabarčiai. Egzistencinėje terapijoje pagrindinis dėmesys yra kreipiamas į „ateitį, tampančią dabartimi“.
4. Savojo identiteto poreikis. Tai yra ieškojimas atsakymo į klausimus: „Kas aš esu?“, „Koks aš esu?“, „Ar teisingai galvoju?“, „A teisingai jaučiu? , „Su kuo aš esu?”, „Kur aš einu ir kodėl?”
Visi žmonės patiria vidinį savo tapatybės ieškojimo, individualumo poreikį, kuris verčia jaustis ne tokiu pat kaip kiti, suvokti, kas ir koks jis yra iš tikrųjų.
Kiekvienas žmogus turi mokėti pasakyti „aš esu aš“. Kai konkrečiai ir aiškiai išskiriame savo individualumą, mes suvokiame save kaip savo gyvenimo šeimininkus, o ne kaip nuolat vykdančius kažkieno nurodymus. Kieno nors kito elgesio kopijavimas neleidžia žmogui įgyti tikrojo tapatybės jausmo.
5. Pažiūrų sistemos ir lojalumo poreikis. Žmonėms reikia stabilaus ir tvirto atspirties taško, kad galėtų paaiškinti pasaulio sudėtingumą ir sudarytų suprantamą vertybių sistemą, nurodančią, kas yra gerai ir kas yra blogai. Ši orientacinė sistema yra įsitikinimų visuma, leidžianti žmonėms suvokti tikrovę, be kurios jie nuolat būtų įstrigę vietoje ir negalėtų veikti tikslingai. Racionalus požiūris yra būtinas norint išlaikyti sveikatą, įskaitant psichinę.
Lojalumo poreikis. Mums reikia atsidavimo objekto, lojalumo kažkam ar kam nors, kas suteiktų mums gyvenimo prasmę. Norime jausti, kad kažkas yra ištikimas mums. Kai šis poreikis patenkinamas, gauname galimybę įveikti izoliuotą egzistenciją ir suteikti gyvenimui prasmės.
Kai žinome arba jaučiame, kad mūsų egzistenciniai poreikiai patenkinti, tada galime pasakyti: „Aš žinau, kas aš esu ir ko noriu“.
