Kas pamils riebalų kalną?

“Aš kaip vaikas. Pirmoji dieta – kai man buvo 12 metų. Dabar man 27 ir šiame kare pastoviai patiriu pralaimėjimus. Pralaimiu ir vėl į kovą… Matau, kaip daugybė mano kompleksijos ir netgi stambesnių merginų susiranda meilę ir išteka. Galvoje tik vienas klausimas: “Kaip?” Kaip jos sugebėjo būti mylimomis? Su tokiais kūnais?! Aš to nesugebu iki šiol. Ir nuoširdžiai tikiu, kad asmeninis gyvenimas nesiklosto būtent dėl svorio. Kas gali pamilti kalną riebalų? Kodėl kitos gali būti laimingos, sverdamos 95 kilogramus, o aš – ne?”

Daugybė faktų ir prisipažinimų liudija, kad kai tik vaikas ar paauglys “sėdo” ant pirmosios dietos, jis tuo pačiu atvėrė duris nesibaigiančiai ir amžinai kovai su pačiu savimi, savo kūnu ir maistu.

Daugelis žmonių taip kariauja iki šiol. Ir sustabdyti tą karą gali tik griežtas sprendimas stoti šioje kovoje į savo barikadų pusę. Būti pasaulyje su savimi, savo kūnu ir savo maistu. Kas pasirinko save, pakankamai greitai susifokusuoja ne į svorio metimą, o į vidinį pasaulį. Vis daugiau tokių žmonių tenka sutikti terapijoje ir kursuose. Išsprendę savo vidines problemas, jie paskui neretai kalba apie tai, kad daugiau nebenori kovoti su svoriu, jei tik jis nėra patologiškai didelis. Jiems ir taip viskas normalu.

Taip, moterys realiame pasaulyje laimingos, nepriklausomai nuo kūno parametrų, jos myli, yra mylimos, išteka, gimdo vaikus ir t.t. Kad tai pamatytume, svarbu atidžiau apsidairyti aplinkui racionaliu žvilgsniu, o ne iškreiptu. Būtent tokiu žvilgsniu dauguma žvelgia į mus supantį pasaulį ir nesugeba įžvelgti alternatyvų. O jų esama.

“Kas pamils riebalų kalną”? O ką, jus galima mylėti tik už grakštų kūną? Jeigu išties taip galvojate, reiškia, turite rimtų bėdų su saviverte ir traukiate prie savęs vyrus, kurie pastoviai terorizuos jus už kiekvieną nereikalingą gramą. Kaip žvelgiate į save, taip į jus žvelgia kiti – viskas labai paprasta.

Juk žmogų myli ne už kūną. Ar atkreipėte dėmesį, kad jeigu mylite – išties mylite – tai žvelgiate į žmogų kaip į visumą, o ne kaip į atskirus jo gabalus. Daug kas jame atrodo miela ir mylima. Taip yra daugumai žmonių.

Ne dydyje esmė. Esmė – tikėjime savimi, savigarboje, savivertėje. Kuo aukštesni šie vidiniai nusistatymai, tuo daugiau šansų tapti laimingu žmogumi ir laimingai gyventi.

Bėda tik ta, kad tokių asmenybių mūsuose ne tiek jau ir daug. Labai mažai kas sugeba adekvačiai save vertinti. Kad šito išmoktume, tenka smarkiai pasidarbuoti. Ir šis darbas su savimi gali užimti ne vienerius metus.

Daug moterų dėl visų savo sunkumų, nelaimių, nesėkmių kaltina svorį. “Jeigu ne tie nelemti kilogramai, būčiau laiminga, sėkminga, susirasčiau gerą darbą, ištekėčiau, susilaukčiau vaikų ir t.t.”

Taip manyti – didžiulė klaida. Daugeliu atvejų svoris tampa jūsų elgesio rezultatu. Priežastis – jūs pati. Būtent taip ir ne kitaip.

Žinote, kas užima tokią patogią, aukščiau paminėtą poziciją? Aukos. Žmonės, kurie nepasirengę prisiimti atsakomybės už save ir savo gyvenimą. Atsakomybė juos gąsdina. Tai žmonės, kurie nenori suaugti ir nori išlikti vaikais. Jūs irgi iš jų tarpo?

Kuo greičiau atsikratysite aukos vaidmens, prisiimsite atsakomybę už save ir imsite auginti savo asmenybę, tuo greičiau pradėsite keistis ir gyvenimas pasuks palankesne linkme. O kol kas, deja, sukatės užburtame rate.

Yra dar vienas svarbus momentas. Iš prigimties kiekviena moteris nori būti su vyru, tai leidžia jausti, kad ją priėmė visuomenė, kad ji – tokia, kaip visi. Vyras užtikrina jai saugumo jausmą. Neretai moteris be vyro jaučiasi pažeidžiama ir širdies gilumoje laiko save nepilnaverte. Kad tokia nesijaustum, reikalingas vyras. Labai dažnai terapijos metu, kai moteris paūgėja, sustiprėja kaip asmenybė, įgavo vientisumo ir pilnatvės bei vidinę atramą, jai iškyla klausimas: o kam man reikalingas vyras? Ir tenka smarkiai pasidarbuoti, beieškant atsakymo.

O santykiai tuo tarpu nesiklijuoja. Ir viena iš to priežasčių – nereikalingas svoris. “Kol aš stora, santykių nebus!” – įsitikinusi moteris.

Reali gi tokio elgesio priežastis – moteris paprasčiausiai ginasi nuo vyrų. Širdyje jai visi vyrai reiškia pavojų, gal net grėsmę gyvybei. O jeigu taip, reikia jų vengti visais įmanomais būdais, apsisaugoti riebalų šarvais.

Kai su šiuo aspektu moteris padirbėja terapijos metu, sumažėja baimė ir nerimas, o tada ir valgyti galima mažiau, riebalai “tirpsta” tiesiog akyse, o santykiai su vyrais pradeda klostytis. Maždaug taip dirba šis mechanizmas.

Ir kol giliai viduje gyvuoja įsitikinimas, kad vyras – tai baisu ir nesaugu, normalaus svorio moteris neturės. Nes taip saugiau.

Dabar turbūt jau aišku, kodėl viena gali sverti 95 kilogramus ir būti laiminga, o kita – ne?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *