Ar reikia moterims konkuruoti tarpusavyje? Ir jeigu taip – kur nuves tokia konkurencija? Ar gali varžymasis atnešti kažką gero? Kuo apskritai skiriasi vyriška ir moteriška konkurencija?
Pradėti tikriausiai reikėtų nuo to, kad konkuruoti moterys gali. Tik tokių varžybų pasekmės labai liūdnos – nervų išsekimas, nuolatinis susierzinimas, moteriškos prigimties atsižadėjimas, prarastas ryšys su savo moteriška intuicija. Moters prigimtis švelni, rami, kaip ramiai tekanti upė. Lankstumas, gyvenimo sraute būsena – būtent tai būdinga moteriškai prigimčiai.
Moterys labai daug sukuria šiame pasaulyje, tačiau padaro jos tai ramioje atmosferoje, pasikrovusios tyloje jėgų ir energijos. Bet kokia audra, bet koks nepastovumas, nestabilumas išmuša moteriai žemę iš po kojų ir verčia nervintis. Gilaus emocinio streso būsenoje moteris kurti negali, priešingai – viskas krinta iš rankų ir sugriūva, suyra.
Jeigu abejojate, prisiminkite, kokiomis aplinkybėmis moteris išnešioja kūdikį, sukuria naują gyvybę. Ramybė, gilaus vidinio pasitenkinimo būsena. Ištikus stresui, iškyla persileidimo grėsmė. Gamta pati pasitvarkė taip, kad moteris kuria kažką naujo šiame pasaulyje tik ramybės būsenoje.
Konkurencija – tai būtent toji audra, tasai vulkano išsiveržimas. Moteris, įsivėlusi į varžybas ir konkurenciją, nebegali išlikti rami, kadangi konkurencija absoliučiai prieštarauja moteriškai prigimčiai. Tai vyriško pasaulio atributas. Kad ir dėl ko konkuruotų dailiosios lyties atstovės, šita veikla išsiurbs jėgas ir nesuteiks deramo pasitenkinimo netgi tas varžybas ar kautynes laimėjus.
Įsivaizduokite kopimą į aukštą kalną. Stačios uolos, gilūs tarpekliai, graži gamta. Į viršų kopia keli vyrai ir kelios moterys. Jeigu tarpusavyje pradės konkuruoti vyrai, atseit, kas greičiau pakils iki viršūnės, toks raginimas juos visus pažvalins ir suteiks jėgų paspartinti žingsnį. Jiems užkunkuliuos kraujas, ims greičiau plakti širdys, juk kiekvienas vyras trokšta tapti nugalėtoju – pačiu geriausiu iš aplinkinių vyrų. Kad savivertė išaugtų, kad įsitvirtintum, kad pašvęstum šitą žygdarbį mylimai moteriai. Ir tas, kuris pasieks tikslą pirmas, džiūgaus ir jausis laimingas.
O jeigu tarpusavyje pradės konkuruoti moterys, tai netgi ta, kuri užkopė greičiau ir vikriau už kitas, negalės patirti iš pergalės jokio džiaugsmo. Laimingomis užkops į viršūnę tik tos moterys, kurios eis palengva, mėgaudamosis fantastiškais gamtos vaizdais, bendraudamos viena su kita, retkarčiais sustodamos pailsėti. Tik tada jos užkops patenkintos ir kupinos jėgų. Jei ne fizinių, tai garantuotai – emocinių.
Bendradarbiavimas – štai kas yra moteriška prigimtis. Daryti viską kartu, bendromis jėgomis, padėti kitiems. Jokių rungtynių, jokios konkurencijos. O kautynes ir kovą dėl titulų geriau atiduoti vyrams – tai būdinga būtent jų prigimčiai.
