Kodėl aš vėl paliečiau moteriškos meilės temą? Nes matau, kad ši tema labai, labai aktuali įvairaus amžiaus moterims. Ši tema yra sudėtinga, aštri ir šiuo metu užtikrintai užima lyderio poziciją tarp kitų gyvybiškai svarbių interesų.

Ir tai nėra atsitiktinumas. Meilė yra tai, dėl ko mes gyvename ir dėl ko ateiname į šį pasaulį.

Šiame tekste pateikiu savo samprotavimus ir nepretenduoju į galutinę, neapskundžiamą tiesą.

Remdamasi savo praktines (profesine ir gyvenimiška) patirtimi, moteris sąlyginai suskirsčiau į tris grupes pagal jų gebėjimą mylėti:

Pirmoji ir didžiausia grupė, skaičiuojant procentais. Ji apima moteris, kurios „negali“ mylėti.

Šiaip jau mylėti jos sugeba, visi žmonės turi šį gebėjimą. Tačiau joms tikrosios meilės jausmas yra paslėptas, užmūrytas po traumų, skausmo, išdavystės ir negatyvių, su meile susijusių nuostatų griuvėsiais.

Žvelgiant iš šalies, šioms moterims sekasi, jos gali būti ištekėjusios, turėti vaikų. Tačiau meilė, kaip jausmas, joms uždrausta. Emocinis šaltukas, kurį aplink save skleidžia tokia moteris, verčia meilės ieškančius ir emociškai sveikus vyrus laikytis nuo jų kuo toliau. Taip, seksas su jomis įmanomas, bet ne meilė.

Šios moterys, nepaisant išorinės sėkmės, negali jaustis laimingos. Jų viduje – didžiulis, nepatenkintas meilės poreikis, kurio negali patenkinti nei materialinė sėkmė, nei asmeniniai laimėjimai veikloje, kuria ji užsiima. Tokios moterys, net ir vengdamos meilės, vis tiek kartais ryžtasi artimiems santykiams, atveria širdis ir… Patiria dar vieną traumuojančią nelaimingos meilės situaciją.

Kodėl taip nutinka? Todėl, kad nepaisant didelio poreikio mylėti, tokios moterys iš tikrųjų mylėti nepajėgios. Jų meilė – tai meilė-aistra ir meilė-prisirišimas.

Antroji grupė. Ne mažiau skaitlinga. Moterys, kurios „myli“ pernelyg stipriai

Šios kategorijos atstovių galima sutikti ir tarp tų moterų, kurios jaučia draudimą patirti tikrą meilės jausmą. Joms būdinga meilė-prisirišimas, meilė-aistra. „Myliu – negaliu“ ir „myliu taip stipriai, kad net nekenčiu“ – nevalingas šių „kankinių” meilės santykių devizas. Ir tai, kad šios moterys santykiuose išties kenčia – neabejotinas dalykas. Aplinkinių akyse griūva jų likimas, kenčia vaikai, santykiai su kitais žmonėmis.

Jų gyvenime mylimas vyras iškeliamas į pirmąją vietą. Visa kita egzistuoja kažkur už suvokimo ribų…

Mintys, jausmai, poelgiai, sprendimai – viskas priklauso nuo šio konkretaus momento moters jausmų krypties. Jei santykiuose pakilimas, ji laiminga. Jei vyras nutolsta, atsiriboja nuo jos – viskas, gyvenimas baisus ir gyventi nesinori. Depresija ir emociniai pakilimai keičia vienas kitą neįtikėtinu greičiu. Neatsiliepė į skambutį – širdyje tamsa ir skausmas. Atsiliepė – džiaugsmas ir euforija.

Ji pabunda, galvodama apie jį, gyvena mintimis apie jį ir užmiega, mąstydama apie jį, aistringai geidžiamą ir nepasiekiamą.

Tokių santykių dalyviai: moteris, turinti labai stiprią priklausomybę ir nelaisvas, nepasiekiamas vyras (vedęs, gyvenantis kitame mieste, labai daug dirbantis ir nesiruošiantis susieti su ja savo likimo).

„Myliu – negaliu“ – be galo destruktyvus jausmas. Jis atima iš moters jėgas, energiją ir laimę. Viską suryjančios aistros sąlygomis moteris jaučia, kad baigia sudegti. Šios moterys pasakoja, kad kai atsiduria šalia mylimojo arba kai apie jį galvoja jį, joms gali visiškai realiai pakilti temperatūra ir ima laužyti kūną.

Visi kiti moters meilės vyrui „porūšiai“ yra pirmosios ir antrosios grupių kokteiliai, sumaišyti skirtingomis proporcijomis.

Pavyzdžiui, moteris, linkusi į priklausomybę nuo meilės, po nesėkmingo romano gali uždrausti sau mylėti ir turėti intymius santykius – sustingti, pavirsti Ledo Karaliene ir prarasti gebėjimą ką nors jausti.

Tiek šito šaltumo, tiek priklausomybės terapija – labai nelengva užduotis. „Pasveikimas“ reikalauja didžiulio pačios moters noro, artimųjų palaikymo.

Trečia, labai nedidelė, netgi sakyčiau, pernelyg maža grupė. Moterys, kurios moka mylėti tikra meile.

Tai moterys, kurių širdyse esama vietos meilei pasauliui, tėvams, vyrui, vaikams, visoms gyvoms būtybėms ir, žinoma, sau pačiai.

Laimei, pažįstu moterų, kurios turi šią dovaną ir jos mane įkvepia.

Šių moterų gyvenime svarbiausias vyriškis – tai jų vyras (žinoma, po tėvo). Jos ištikimos savo vyrui mintimis, jausmais ir poelgiais. Netgi pats „nekalčiausias“ flirtas joms yra nepriimtinas ir nesuprantamas. Jos nuoširdžiai nesuvokia, kodėl reikia koketuoti su kitais vyrais.

Tačiau ir kvailomis vištomis jų nepavadinsi. Jos savarankiškos, tvirtai stovi ant kojų, jų namai klesti. Dirba ten, kur joms patinka, ir užsiima tuo, kas patinka. Jos neištirpsta savo vyruose, neužsiciklina į vyrui skirtus jausmus, visada palikdamos širdyje vietą meilei ir pagarbai sau pačioms.

Moterys, mokančios realiai mylėti, dažniausiai kažkada patyrė nelaimingą meilę ar ištvėrė aistringos meilės kančias. Būtent šie išbandymai padėjo joms surasti teisingą kelią į savo laimingą gyvenimą.

Mylėti ar nemylėti, kaip būtent mylėti – tai asmeninis kiekvieno žmogaus pasirinkimas ir sprendimas.

Tikroji meilės esmė yra jos besąlygiškumas. Jeigu jūsų šūkis yra „Myliu, kadangi gyvenu“, vadinasi, apie besąlygišką meilę žinote ne iš nuogirdų. Jeigu jūsų devizas: „Gyvenu, kadangi myliu“ – pats laikas skambinti pavojaus varpais…

.