Ar žinote tokių porų, kur vienas yra „baltas ir pūkuotas“ ir visada teisus, o kitas nuolat kaltas dėl visų įmanomų nuodėmių?

Manau, taip, tokių porų tikrai pasitaikė jūsų gyvenime.

Vienas turi ryškų aukos sindromą, kai visi jam skolingi ir viską privalo, o jis toks vargšas ir nelaimingas, o antrasis visada jaučiasi kaltas, net jei niekuo nenusikalto. Tuo pat metu pirmasis yra dar ir savotiškas manipuliatorius, kuris stengiasi valdyti antrojo jausmus.

Iš aukos-manipuliatoriaus nuolat girdime frazes „Aš norėjau, kad būtų geriau“, „Aš gi dėl mūsų abiejų stengiuosi, o tu …“

O iš tikrųjų visi tie „kad būtų geriau“ ir „stengiuosi“ – tai visada viskas man pačiam mylimiausiam. Tačiau žmogus negali to pripažinti, netgi sau pačiam, todėl bando suversti kaltę (visą ar bent iš dalies) kitam. Ir jeigu vieną kartą jam tai pavyko, jei partneris parodė silpnumą ir nusileido, neabejotina, kad tai tęsis toliau.

Dėl to vėl ir vėl viskas priveda prie to, kad abu partneriai tiesiog nustoja aiškintis santykius ir apie juos kalbėti, kadangi abiem tai bus nenaudinga ir netgi skausminga. Vienas nenori eilinį kartą teisintis, o kitam nesinori vėl tapti dėl visko kaltu.

Štai taip ir nutylimos nuoskaudos ir nepasitenkinimas, kad santykiai nepablogėtų. Nors iš tikrųjų toks elgesys tik dar labiau abiem pakenkia.

Įdomiausia, kad abu toliau palaiko santykius ir apsimeta, kad viskas taip ir turi būti. Tačiau kiek tai tęsis? Kiek ilgai tęsis tokie santykiai ir prie ko tai prives ?!

Tokiuose santykiuose konstruktyvaus dialogo įgūdis prarandamas arba apskritai nesusiformuoja. Žmonės ima naikinti save kaip asmenybes. Tai apie kokius laimingus santykius gali eiti kalba?!

Su tokių santykių pasekmėmis tenka ilgai ir giliai darbuotis. Gerai, jei žmonės galiausiai vis dėlto supranta, kas vyksta, ir vėl gali užmegzti tvirtus ir laimingus santykius.

.