Kai ištinka sunkumai

Originalas

Gyvenimas – įvairus ir nenuspėjamas. Būna situacijų, kai atrodo, kad kiekvienas tavo sprendimas duoda ne tokį rezultatą, kurio tikėjaisi, kai kiekvienas žingsnis nuveda ne ten, kur norėjosi būti, kai kiekviena diena papildo nesėkmių sąrašą. Blaškomės apimti panikos ir bandome kažką pakeisti, tačiau kiekvienas veiksmas, kiekvienas sprendimas tik dar labiau apsunkina ir taip nelengvą situaciją.

Ir tuo metu mes nepastebime vieno labai svarbaus dalyko. Mes nematome to, kad esame it voverės rate ir intensyviai miname tuo pačiu maršrutu, bet laukiame, kad kažkas pasikeis.

Paradoksas tame ir yra, kad lipdami į autobusą, vežantį į Klaipėdą, mes nesitikime atsidurti Londone, bet kartodami tuos pačius veiksmus, mes tikimės sulaukti kitokio rezultato. Taip yra todėl, kad susidūręs su sudėtinga situacija, mūsų protas dažnai paskęsta panikos liūne ir nėra pajėgus sukurti ką nors naujo. Jis kaip robotas štampuoja tuos pačius veiksmus.

O dar įdomiau yra tai, kad darydami tą patį, mes įsivaizduojame, kad darome kažką kitą. Realiai bėgame tuo pačiu ratu, bet užtenka sulėtinti ar pagreitinti tempą, apsisukti atbulai ar pradėti ropoti keturiomis, mes jau esame tikri, kad vyksta kažkas kitaip.

Deja… pakeisdami greitį ar pozą, mes vis tiek pasiliekame tame pačiame rate, o norint kažką pakeisti realiai, kelias yra vienas – išeiti iš rato. Tačiau kol protas yra panikos būsenoje, pamatyti išėjimą – misija neįmanoma. Todėl, susidūrus su sudėtinga situacija, pirmas dalykas, kurį vertėtų padaryti – sustoti ir paimti “minutės pertraukėlę”, kuri turėtų užtrukti tiek, kiek reikia jums asmeniškai.

Vienam galbūt pakaks valandos, kitam reikės visos dienos, o trečiam – gal ir kelių dienų. Kam reikalinga ši pauzė? Tam, kad protas nusiramintų ir pradėtų ieškoti realių sprendimų. Gali būti, kad kiti iš jūsų reikalaus greito atsakymo ar sprendimo, gali būti, kad patirsite spaudimą, gal jums atrodys, kad kažką reikia nuveikti žaibiškai, bet iš tiesų – niekas niekur nepradings ir visada galite paprašyti laiko, kad galėtumėte nurimti ir pasižiūrėti į situaciją iš kitos pusės, nes tol, kol protas karščiuoja, kiekvienas naujas sprendimas gali tik dar labiau komplikuoti situaciją.

Protą raminu dviem būdais. Pirmasis – meditacija, kurią atradau tik prieš metus ir kurios poveikiu nė akimirkai nesuabejoju. Efektas veža 🙂 Kitas būdas – valios pastangomis stabdau visas paniškas mintis ir apkraunu protą vieninteliu klausimu “Ką aš galiu padaryti, kad išspręsčiau šią situaciją?”. Stengiuos kuo ilgiau išlaikyti vien tik šį klausimą galvoje. Valandą, dvi, tris – priklausomai nuo proto panikos lygio 🙂 Klausimą suku galvoje tol, kol protas nusiramina ir pradeda ieškoti realių sprendimų.

Ne mažiau svarbus, o kartais ir pats svarbiausias, yra dar vienas aspektas. Tikriausiai ne kartą girdėjote posakį “Pasaulis rūpinasi tavimi, pasitikėk”. Girdėti girdėtas, tik kaip realizuojame jį gyvenime? Kiek mes tikim tuo, kad kažkas kažkur mumis rūpinasi? Ir apskritai, kaip įmanoma patikėti rūpesčiu, jeigu kiekviena diena – nauja nesėkmė? “Apie kokį rūpestį ir pasitikėjimą kalbate, ponai?”, – šaukiame mes sielos gelmėse.

“Užspausti” sunkumų, mintį apie pasitikėjimą ir rūpestį mes vertiname kaip absurdišką ir neadekvačią situacijai. Patikėti ja beveik neįmanoma. Tačiau…bandydami viską kontroliuoti, įsikibę į situaciją ir panirę į išgyvenimų liūną, mes tik dar labiau grimztame ir viską komplikuojame.

Pasitikėti ir paleisti kontrolę – lengva pasakyti žodžiais, bet tai padaryti gali būti panašu į iššūkį. Negaliu teigti, kad tai – absoliuti tiesa ir vienintelė formulė. Mano gyvenime tai veikia. Būtent tada, kai viskas atrodo beviltiškai, išmokau pasiduoti. Paleisti kontrolę ir leisti viskam vykti būtent taip, kaip vyksta. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nieko nebereikia daryti. Ne. Reikia daryti viską, kas nuo tavęs priklauso.

Pasitikėjimas – tai rami vidinė būsena ir žinojimas, kad viskas vyksta tau geriausiu būdu. Kai išmoksti pasitikėti, kai nebesistengi kontroliuoti, viską paleidi ir su šiuo vidiniu žinojimu eini pirmyn, viskas palengva pradeda dėliotis ir spręstis.

“Beviltiškose” situacijose prasiveria langai, pradeda rastis naujos galimybės ir situaciją pamatai iš kitos pusės. Beviltiškumas išnyksta kaip naktinis rūkas pievoje ir ateina suvokimas, kad toks situacijos vertinimas tebuvo tavo proto sukurta iliuzija. Tam, kad galėtum ir toliau žasiti kančios žaidimus.

Atsisakyti kontrolės, paleisti ir pasitikėti – ilgas ir ne visada lengvas darbas. Protas nenori apleisti kontrolės funkcijos ir sutikti su tuo, kad jis gali klysti. Mano gyvenime tai neįvyko per akimirką. Mokiausi ne vienerius metus ir vis dar mokausi. Ir negaliu pasakyti, kad nuolat esu tokioje būsenoje. Žmogiškai “nuneša”, žmogiškai supanikuoju, nugrimztu į išgyvenimus, atgimsta noras viską žinoti ir viską kontroliuoti. Bet tai su kiekviena diena silpnėja, o pasitikėjimas pasauliu kiekvieną dieną auga.

Taigi, kai mane ištinka sunkumai, vartoju piliulę, kurios sudėtis: proto ramybė, bet kokios kontrolės atsisakymas ir absoliutus pasitikėjimas pasauliu. Tiesa, piliulė turi ir šalutinį poveikį – vidinė ramybė ir nauji sprendimai. Burės išsiskleidžia ir Gyvenimo laivas skrodžia bangų keteromis pirmyn. Pamėginkit, gal suveiks ir Jums 🙂

Ilona Tamošiūnienė