Ar turi moteris teisę pykti?

Kai kurie knygas ir straipsnius skaitantys žmonės įsitikinę, kad turi būti idealūs. Kad reikia tapti tobula moterimi ir skrajoti padebesiais. Joms atrodo, kad moteriškumas – tai rožiniai snargliai ir visada – gera nuotaika, tu visada gera ir nieko neskaudini. Niekada nepyksti, niekada neverki. Jeigu supykai, reiškia, tu ne moteris. Nori būti moterimi – būk ideali. Ideali visur – virtuvėje tviskanti viryklė ir penki patiekalai kiekvieno skoniui. Vaikai sušukuoti ir į lentynėles sudėlioti. Vyras – su masažu ir vakariniais šokiais. Pati apsirengusi kaip saldainiukas, kaip toji iš žurnalo nuotraukos… Ideali, trumpiau tariant.

Tai štai – visa tai iliuzija.

Būti moterimi reiškia būti savimi. Būti nuoširdžia. Nesislapstyti už kaukių, nesistengti atitikti sociumo pageidavimų, o būti savimi.

Girdėti save. Mokėti pasakyti „ne” ir nusibrėžti ribas. Ginti savo vidinį pasaulį nuo svetimų purvinų batų. Būti emocinga. Būti skirtinga. Būti laisva viduje. Neidealia. Ir netgi ne visada gera. Būti natūralia.

O natūralumas moteriai – tai darbas su emocijomis. Kiekvieną dieną skirtinga nuotaika, nesibaigiantys jos svyravimai. Kai kurioms ramesni, kai kurioms – smarkesni. Nepatikėsite – princesės irgi vaikšto į tualetą, kad ir kaip tai atrodytų „fu”. Ir kaip pasakė viena mergina socialiniame tinkle, „princesės gadina orą šiaurės pašvaiste, kuri kvepia pakalnutėmis”. Kliedesiai? Ne, tai viso labo suabsoliutintas iki visiško ir galutinio marazmo „idealumas” ir „gerumas”.

Nereikia vaizduoti ramunėlių. Ramunė – paprasta ir graži gėlė. Bet ar ne pernelyg tai supaprastintas moters vaizdinys? Mumyse esama trijų moteriškų energijų ir jei kalba užeina apie artimuosius – pavirstame tigrėmis. Mes labiau panašios į rožes – beprotiškai gražias gėles, pro kurias abejingas nepraeisi. Sukrečiantis, subtilus aromatas, paslaptingumas. Rožė labai retai išskleidžia žiedą iki galo, ji daugiabriaunė ir gili – skirtingai nei ramunė. Be to, rožė turi spyglius. Kurie padeda jai ginti savo ribas. Ir kurie daro ją dar patrauklesne.

Jei moteris niekada nepyksta ir neverkia – su ja baisu gyventi. Todėl, kad tai ne moteris, o bomba, kuri anksčiau ar vėliau sprogs. Ir nežinia kada, greta kokio žmogaus driokstelės, ar liks gyvas kas nors po to sprogimo. Kartą skaičiau vieno psichologo apybraižą, jis dirbo moterų kalėjime. Dirbti tekdavo su keistomis kalinėmis. Moteris atrodo tarsi gležna gėlytė, o byloje – žmogžudystė, nužudė vyrą. Ir viskas dėl to, kad taip stengėsi būti idealia ir niekada nepykti, kad galiausiai viskas baigėsi baisiu nusikaltimu afekto būsenoje. Štai tokios geros mergaitės, idealios žmonos ir mamos…

Mes turime teisę jausti bet kokią emociją. Tai mūsų teisė. Šioje vietoje galite atsikvėpti ir prisipažinti pati sau, kad jūs ne ideali ir niekada tokia nebūsite.

Bet mes neturime teisės terorizuoti artimųjų savo emocijomis. Reikšti emocijas – taip. O kaip reikšti? Ar turi moteris teisę tarkuoti smegenis vyrui nuo ryto iki vakaro? Ar turi teisę rėkti ant vaikų?

Prisiminkime moters misiją, nuo to ir pradėsime. Moters prigimtis – būti židinio saugotoja. Kitaip sakant, židinį ir artimuosius reikia saugoti, o ne kankinti. O moteriškos emocijos vyrą gali privesti iki beprotybės per kelias valandas. Ką gi su tomis emocijomis daryti? Išgyventi. Nekaupti. Ir reikšti maksimaliai saugiu artimiesiems būdu.

Trumpas pykčio protrūkis nebaisus, žymiai baisiau ilgą laiką kaupta pykčio lavina. Paverkti vakare nebaisu, bet jei labai seniai neverkėte, tai ašaros pavirs isterija. Ir t.t.

Be to, svarbu suprasti, kad moterys – tai nuotaikų ir informacijos akumuliatoriai. Vyrai bet kokią informaciją naudoja arba nenaudoja. Jei nenaudoja – išmeta iš galvos. O štai moterys tarsi dulkių siurbliai susiurbia į save viską, ką mato, girdi, jaučia. Ir paskui viską, ką sukaupė, susumuoja ir sugeneruoja atitinkamą nuotaiką. Kitaip sakant, jeigu jus aprėkė autobuse, neįvertino darbe, iškvietė pas mokyklos direktorių, o jūs visą tą laiką apsimetėte, kad viskas gerai, tai vakare klius vyrui, vaikams, šuniui, katinui ir visiems kitiems. Todėl kad pati su tokia įtampa nesusitvarkysite.

Bet jeigu jūsų uždavinys – saugoti židinį nuo savo nuotaikos svyravimų, tai čia mes pajėgios pakeisti elgesį. Ar pastebėjote, kad esama moterų, kurios viešumoje atrodo idealios ir niekada niekam nesako „ne”, visiems viską daro? Namuose jos dažniausiai nusimeta šitą idealumo kaukę, kadangi baisiai pavargsta. Ir pavirsta monstrais, namų tironėmis, kuo tik norite, bet tik ne mylinčiomis mamomis ir žmonomis. Todėl, kad neteisingai susidėliojo prioritetus. Jos nori visiems atrodyti idealios. Ir stengiasi padaryti įspūdį už šeimos ribų. O šeimos nariai palauks, pakentės. Be to, būti bloga su jais saugu – kur jie dėsis! Juk tenka kažkur būti bloga.

Tai kas jums svarbiau? Visiems aplinkui patikti, atrodyti visiems gera žmona ir mama, atrodyti gražia ir moteriška? Ar BŪTI tokia?

Būti gera žmona – reiškia pasirinkti savo šeimos naudai. Jeigu jus aprėkė autobuse, nesitempkite to namo. Išmokite atsikirsti. Iš pradžių tai bus labai grubu, juk jūs dar niekada to nebandėte. Palaipsniui apčiuopsite tą ribą, kai netgi atsikirsti nebereikia, pakanka tik pasižiūrėti. Ir agresija viduje nesikaups. Jeigu jus prašo daryti, ko nenorite daryti darbe – pasirinkite šeimą. Ir atsisakykite. Tegu geriau kolegos ir draugai pyksta, nei kenčia jūsų isterijas vyras ir vaikai.

Tai nusikaltimas – kai moteris susitempia visą negatyvą iš išorinio pasaulio namo, į šeimą.

Jums ir namie pakaks priežasčių supykti. Bet jeigu sugrįžote iš darbo be negatyvių emocijų bagažo, susidoroti bus paprasčiau. Paprasčiau neaprėkti vaiko, kuris sudaužė stiklinę. Paprasčiau nesusibarti su vyru dėl visiškų niekų. Paprasčiau neįspirti šuniui už sugraužtą šlepetę.

Atidžiai sekite, ką sugeriate į save ir kodėl. Sekite, ką skaitote, ką žiūrite, kokias emocijas paskui visa tai sukelia. Geriau pažiūrėti melodramą, po kurios norisi apsikabinti artimuosius, negu sunkų filmą apie gyvenimo prasmę, po kurio nieko nebesinori daryti. Geriau skaityti įkvepiančius straipsnius, nei naujienas. Tausokite artimuosius, tai jūsų pareiga. Akumuliuokite šilumą ir šviesą, šito visada visiems trūksta.

Nekaupkite emocijų. Pergyvenkite jas iš karto, kai tik jos kyla. Spręskite problemas su žmonėmis, kurie jums jas sukūrė.

Mokykitės pasakyti „ne”, pastatyti žmogų į vietą, saugoti savo ribas. Ir tegu sau galvoja, kad esate bloga ar pikta. Man neseniai viena panelė, atsakydama į pasiūlymą gyventi savo gyvenimą ir nebrukti niekam neprašytų patarimų, parašė: „Koks gi tai moteriškumas? Juk tai ne kas kita kaip rūstus vyras, tik su sijonu”. Tegu galvoja, ką nori, tai jos teisė. Man moteriškumas – ne tai, kad turiu šypsotis visiems aplinkui, o tai, kad turiu išsaugoti savo jėgas ir energiją artimiausiems žmonėms.

Ir tegu žmonės patys sprendžia, kaip į tai žiūrėti. Man vienodai rodo, aš už jų emocijas neatsakinga. O štai už vyrą ir vaikus – dar ir kaip atsakinga. Aš – židinio saugotoja. Aš kuriu namų atmosferą. Aš turiu būti dėmesinga sau, savo būsenai ir savo emocijoms. Artimųjų labui.

Mielos moterys, kaip ir jūs, aš jaučiu ir pyktį, ir nuoskaudą, ir pavydą, ir liūdesį ir dar daug ką. Esu gyvas žmogus, kartais pykstu, nervinuosi, liūdžiu, verkiu, kartais – džiaugiuosi, šypsausi. Tai netrukdo man jaustis laiminga. Laimė – tai ne vien šypsenos. Moteriškumas – ne vien grožis ir mielumas.

Moteriškumas – tai dar ir atsakomybė. Atsakomybė už save pačia giliausia šio žodžio prasme. Esu atsakinga už savo būseną ir emocijas. Šitaip tapdama atsakinga už atmosferą namuose ir savo artimųjų būseną.

Mano uždavinys – maitinti juos energija, o ne siurbti iš jų kraują. Įkvėpti, o ne smegenis knisti. Tai – brandaus žmogaus pozicija. Nepriklausomo žmogaus pozicija. Kai tiesiog privalau užsiimti savimi. Artimųjų labui.

Aš – namų širdis. Aš jų termometras. Mano vidinė būsena – tai pats svarbiausias mano rūpestis. Štai tuo ir reikia užsiimti, užuot stengiantis padaryti įspūdį pašaliniams. Labai svarbu susirasti vietą, kurioje galima atsikratyti visko nereikalingo – tokį savotišką emocinį tualetą. Kad tokiu tualetų nepavirstų jūsų pačios namai. Vienas labai geras, patikrintas būdas – dienoraštis. Kitas – fizinis aktyvumas. Trečiasis – girdėti save ir savęs neišduoti, tada ir negatyvo susikaups mažiau.

Tausokite savo artimuosius, mielosios namų atmosferos saugotojos. Ir atminkite, kad jei laiminga mama, tai laimingi visi. Ką jau ką, o artimuosius jūs tikrai pajėgios padaryti laimingais, tiesa? Tegu ir teks pasistengti.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *