Neseniai klausiausi paskaitos apie tai, kad dažniausiai mes kalbame apie užslopintas negatyvias emocijas, kurias reikia savyje atrasti, pajusti, patirti, ekologiškai išlaisvinti, apsivalyti.
Bet, pasirodo, kad mes slopiname taip pat ir pozityvias emocijas, geranoriškus širdies polėkius.
Ir ši energija mumyse taip pat gali kauptis, “slėgti“ sąžinę, sveikatą, gadinti santykius.
Mes kažką savyje užslopinome: laiku nepasakėme, nepadėjome, nepasidalinome žiniomis, kažko gero drovėjomės, nepadarėme gero darbo, neišreiškėme savo meilės. O vėliau, galbūt, labai-labai gailėjomės…
Aš susimąsčiau… Bandžiau prisiminti, būtent kada užslopinau šias pačias pozityviausias emocijas ir ketinimus.
Pirmiausiai prisiminiau, kaip draudžiau sau išreikšti džiaugsmą. Kažkas iš draugų man pasakė: tu garsiai, pernelyg dažnai juokiesi, tu juk ne kokia kvailelė? Na ir ko gi tu taip mojuoji rankomis, šokinėji, juk tu jau ne vaikas? Ir ko gi čia džiaugtis?
Bet paskui aš vis dėl to išmokau džiaugtis. Savaip. Įvairiai, nežiūrint į nieką.
Džiaugsmas… Tegul džiaugsmas įkvepia, o ne erzina.
Prisiminiau, kaip sunku man buvo išmokti dėkoti balsu. Labai sudėtinga. Mano šeimoje tai nebuvo priimta. “Ačiū“ skambėjo mūsų namuose retai, ir dažniausiai formaliai, ne tarpusavyje, ne tarp giminaičių. Dėkoti reikėjo tik “svetimiems“ (bet ne visiems) už dovanas, už pagalbą.
Ir kaip gi sunku man buvo pasakyti “dėkoju“ sutuoktiniui. Ne, aš ne iš tų moterų, kurios bijo, kad vyras dėl to išpuiks. Aš manau kitaip: mes nesidrovime smerkti, bet drovimės padėkoti. Man tai atrodo nenormalu.
Ne, dėkoti (balsu) aš drovėjausi dėl kitko. Aš bijojau grįžtamojo ryšio. Todėl kad labai dažnai į mano padėką man atsakydavo: na, ką tu, neverta, nėra už ką; tavo “ačiū“ ant duonos neužtepsi; kas man tas tavo “ačiū“; oi, pamiršk; skamba kažkaip nenatūraliai.
Bet aš vis vien pradėjau mokytis. Iš pradžių – mintimis, raštu. Paskui ir balsu.
Iš pradžių dėkojau “didelėmis“ progomis, vėliau ir “smulkiomis“, už smulkmenas. Nors tai buvo visai ne smulkmenos.
Ir, žinote, gyvenimas pradėjo keistis į gerąją pusę, į palankių permainų pusę, kai aš pradėjau:
– dažniau šypsotis, žavėtis, su nuostaba stebėti;
– dažniau sakyti “dėkoju“ įvairiems žmonėms, giminėje ir šeimoje;
– pasimelsti tą pačią akimirką už kažką, kai širdis to prašo;
– daryti gerus darbus, kai turiu energijos būtent jiems;
– dažniau apkabinti artimuosius, sakyti jiems šiltus žodžius.
Neslopinti savyje džiaugsmo.
Nesidrovėti sielos polėkių.
Neslopinti savyje meilės ir gerumo.
Skleisti visa tai pasauliui.., pasauliui, kuris dar nepriprato prie gėrio. Bet tai įvyks, būtinai įvyks!
