Tūkstančiai žmonių neseniai karštligiškai bėgiojo po dideles parduotuves. Jų veidai išduodavo, kad jie yra šventinio transo būsenoje. Kai transas praėjo, kai kam pasidarė liūdna. Gąsdino mintis apie tai, kad netgi per šventę negyventa pilnąja to žodžio prasme. O kai kam eilinį kartą atsirado jausmas, kad esi iš tiesų tik gyvenimo stebėtojas. Tokiu atveju ir vėl kyla klausimai: kas tai ir ką su tuo daryti?
Jei mes formuluosime problemą taip: gyvenimas eina pro šalį – daryti ką nors tikrai nelengva. Juk gyvenimas nėra kažkoks apčiuopiamas daiktas, kurį galima būtų sugriebti. Ir net jei jūs palyginsite gyvenimą su judančiu traukiniu, vargiai ar bandytumėte įšokti į pravažiuojantį metalinį monstrą… Ne, geriau jau pasakyti “mano traukinys jau nuvažiavo” ir užsidaryti egzistencinėje depresijoje…
Taip daro nemažai žmonių, tarkime, artėjant viengungystei ar pensiniam amžiui. Atrodo, kad gyvenimas – jauniems ir sėkmingiems, o pačiam metas galvoti apie poilsį, o ne apie gyvenimą. Užtarnautą poilsį. Ir nebent mintis, kad gyvenime ne viską suspėjai, kad kažkokias galimybes praradai, gali tapti nemaloniu išgyvenimu. Tačiau dar daugiau visai ne pensinio amžiaus žmonių ir visai ne senmergių su senberniais gali pajusti tą patį: lyg tai ne tu gyveni. Lyg tai esi kažkur šone. Ir ši keista, nemaloni ir nerami savijauta gali atsirasti:
- Vaikui, vaikščiojančiam po kiemą;
- Paaugliui, sėdinčiam muzikos vakarėlyje;
- Nuotakai, įpusėjus vestuviniam šurmuliui;
- Kareiviui, apkabinusiam automatą;
- Bankininkui, statančiam naujutėlę mašiną aikštelėje;
Ir t.t.
Taigi, tai nepriklauso nuo socialinės padėties, amžiaus ir tautybės. Ir nereikia svajoti, kad tai tik Lietuvoje toks gali būti jausmas, o štai Paryžiuje ar Barselonoje – viskas bus gerai. Anaiptol. Ši problema buvo ir yra mūsų civilizuoto pasaulio bruožas.
Rusų dvasinis mokytojas Gurdžijevas prieš šimtą metų sukūrė savo žmogaus vystymosi teoriją. Vienas iš žmogaus vystymosi etapų – buvimas stebėtoju, t.y. atsitraukimas nuo įtakos pasauliui, nuo jausmų ir nuo realaus pasaulio pajautimo į idėjų ir vaizdinių pasaulį.
Iš šio taško pagal šią teoriją yra du keliai: vienas iš jų yra gan neurotizuojantis. Jis veda į priepuolinį mėgavimąsi tuo, ką galima suvartoti: knygos, reginiai, daiktai… Šis kelias – tikras sąstingis ir bandymas maištauti prieš sąstingį. Šis mėgavimasis – nepilnas, neskanus. Pavartojus ir persisotinus šiuo vartojimu, žmogus taip ir nesivysto. Jis grįžta į stebėtojus, o gyvenimo jausmas neatsiranda.
Kitas kelias veda į atsakingą dalyvavimą pasaulyje, kai žmogus išdrįsta susiliesti su pasauliu ir daryti jam įtaką. Šis kelias – progresyvus, nes tuomet žmogui atsiveria naujos vystymosi pakopos. Gurdžijevas buvo praktikas ir jo grupėse žmonės kaip tik mokėsi ne stebėti gyvenimą, o gyventi. Ko jie ten nedarydavo šiose grupėse: ir kvėpuodavo, ir šokdavo sufijų šokius, ir šaukdavo, ir net gerdavo. Gėrimas buvo ne atsijungimui, o saviraiškai. Saviraiškai ne chuliganiškai, o žmogiškai.
Kaip? Kodėl tai buvo nepanašu į tradicines išgertuves? Todėl, kad ten būdavo viena svarbi sąlyga: būti čia ir dabar, būti realybėje, jausti, liesti ir matyti tai, kas yra aplinkui ir kas yra viduje. Tai buvo šventė ne tam, kad “stogas nuvažiuotų”, ne tam, kad “bandytum atsipalaiduoti”. Gurdžijevas gana griežtai prižiūrėdavo, kad žmogus būtų ne tik blaivus, bet netgi super blaivus. Taip iki šiol mokomi vienuoliai dzen budistinėse bendruomenėse. Taip elgiamasi ir geštalto terapijos grupėse: mąstyti apie pasaulį čia nelabai leidžiama. O gyventi pasaulyje – skatinama.
Bet argi blogai būti stebėtoju? Argi ne saugiau žiūrėti į viską, kas vyksta?
Iš tiesų tai, ką mes vadiname “stebėtojo “ pozicija, nėra tikras stebėjimas. Tai visai ne Šerioko Holmso įžvalgumas. Tai greičiau buvimas savotiškame transe. Tokiame transe nemažai žmonių vaikšto po dideles parduotuves su vežimėliais. Jie nemato, kas darosi jiems po kojomis. Jie nepastebi pardavėjų veidų. Ir nejaučia, kas darosi šalia stovinčio prie kasos žmogaus sieloje.
Kaip bebūtų keista, nelabai tokiame stovyje žmonės jaučia ir save. Kas yra labai paranku kišenvagiams. Jų darbas verčia juos išeiti iš visuotinio transo ir būti dėmesingiems. Nuo to priklauso jų uždarbis. Jie negali sau leisti išeiti iš realybės. Štai kas yra tikri stebėtojai – kišenvagiai ir apsaugos darbuotojai. Dauguma pirkėjų – ne. Jie yra transo būsenoje. Tai, ką jie stebi, yra siauras vitrinos plotelis su prekėmis ir daug – daug idėjų galvoje… Savotiškai filmai, sukami vidinėje erdvėje. Tūkstančiai vidinių dialogų…
Na ką gi – nukeliaukime į šias idėjas.
Paimkime ir padarykime tokį eksperimentą: įsivaizduokime, kad mūsų gyvenimas, toks, koks jis atsideda atmintyje, yra grandinė nuotraukų, einančių viena paskui kitą iš praeities į ateitį. Sujungus šias nuotraukas gausime gyvenimo liniją. Ar mes stovime šalia tos linijos ir žvelgiame į ją iš šono? Tuomet mes tikrai nedalyvaujame gyvenime. Mes jį matome, tačiau nejaučiame. Galbūt mes esame labai protingi. Mes analizuojame savo vaikystę ir peržvelgiame galvoje praeities įvykius. Mes randame sąsajas ir paaiškinimus, dėl ko esame tokie, kokie esame. Tačiau gyvenimo jausmas neateina. Mes atsitraukę nuo savo gyvenimo linijos.
O jei mes esame savo gyvenimo linijoje? Jei ji eina ne šone, o pro mus? O jei mes įžengsime į ją?
Tuomet mes pajaučiame gyvenimą. Tuomet mes dalyvaujame jame. Tuomet praeitis galbūt iš vis nelabai matoma, nes ji pasislepia už mūsų nugaros. Tačiau mes gyvai reaguojame į “čia ir dabar”. Ir mums įdomu gyventi.
Kas taip daro? Budistai? Geštalto grupių dalyviai?
O kas čia toks mažas šypsosi vežimėlyje eilėje prie kasos? Jam yra kokie metukai ir jis yra Homo sapiens atstovas. Tėvelis, laikantis vežimėlį, aišku, yra lengvam transe. Tačiau šis mažas žmogeliukas spėjo viską apžiūrėti: ir kasininkės šypseną, ir iš paskos stovinčio senuko lazdą, ir kažkokio vaikino paveiksliuką ant kepurės. Jis netgi palaižė vežimėlio rankeną. Ir įkišo į burną pirštinę. Jis pajuto, kad nori saldainio ir kad jam daug kas aplinkui įdomu…
O juk tai mes – tokie, kokiais tikrai visi esame buvę prieš kelis dešimtmečius…
Prisiminkime. Pradėti gyventi kartais yra gan paprasta. Gyvenimas – štai jis kur – viso labo už kelių centimetrų…
Olegas Lapinas
